respublika.lt

Istorikas Algimantas KASPARAVIČIUS: Vienintelė išeitis iš šios velniškos mašinerijos (2)

(301)
Publikuota: 2024 balandžio 17 17:37:12, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
JAV prezidentas Džo Baidenas išnaudoja diplomatines galimybes susitikimuose su Kinijos lyderiu Si Dzipingu, o Vilnius nuo diplomatinės veiklos Maskvoje-Minske-Pekine lieka nusišalinęs. EPA - Eltos nuotr.

Antrosios Lietuvos Respublikos diplomatija išsikvėpė 2004 metais, tapus NATO ir Europos Sąjungos nare. Tada valstybė neteko dalies suvereniteto, prarado kursą ir, svarbiausia, pamiršo, iš kokios istorinės gelmės ji yra išnirusi; joje, pasak diplomatijos istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Algimanto KASPARAVIČIAUS, tvyro didžioji politika ir didžioji diplomatija.

 

Šiandien Vakarų pasaulis ištiktas ir moralinės, ir diplomatinės, ir lyderystės krizės, o Lietuva apskritai atsisakiusi diplomatijos, kaip santykių su nedraugiškomis ir priešiškomis valstybėmis instrumento. Ką tai reiškia? Kad toliau - tiktai karas?

- Negi nebeturime jokių diplomatinių įrankių santykiuose su Rusija ir Baltarusija?

- Iš esmės mes atsisakėme diplomatijos, kaip politinio veikimo tarptautiniuose santykiuose įrankio ir priemonės, nes de facto nebeturime diplomatinių santykių su Rusija, Baltarusija ir Kinija. O tai, kad turime savo pasiuntinius ES valstybėse, praktiškai negalima vadinti diplomatija tikrąja šio žodžio prasme, nes diplomatija, kaip politinis veikimo būdas, yra reikalinga santykiuose tarp nesutariančių, tarp priešiškų valstybių.

Deja, visi diplomatiniai kanalai su kaimyninėmis Baltarusija ir Rusija, su šių laikų ekonominiu gigantu Kinija, beveik aklinai užmūryti mūsų pačių iniciatyva ir rankomis. Tuo metu, kada JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Italija ar Kanada Maskvoje-Minske-Pekine diplomatiškai veikia visa apimtimi, rūpinasi savo interesais ir saugumu, Vilnius nuo diplomatinės veiklos Maskvoje-Minske-Pekine lieka nusišalinęs. Tai faktiškai reiškia, kad Lietuva savo saugumą ir interesus ne pati gina, bet yra atidavusi trečiųjų valstybių dispozicijai.

Taigi pagal logiką išeina, kad Londonas su Vašingtonu Lietuvos interesais/saugumu gali pasirūpinti geriau, nei pati Lietuva. Jei tokia linkme mąstyti toliau, tuomet kyla klausimas, ar nesame geopolitiškai jau papuolę į kažkurios valstybės protektoratą? Ir visa ši lietuviška politinė tragikomedija vyksta tuo metu, kada JAV astronautai su baltarusių kosmonaute rusų kosminiais laivais „Sojuz" reguliariai skraido į kosmosą, o krašto apsaugos ministras žada pasienyje su Rusija-Baltarusija statyti lietuvišką „Mažino liniją" (ilgalaikių gynybos įtvirtinimų sistema Prancūzijos pasienyje 1929 -1936 m.- D. Š.), Lietuvą skubiai apsodinti karinėmis komendantūromis...

- Galbūt dėl to kaltos mažos valstybės politikų didelės ambicijos daryti įtaką didžiajai politikai?

- Ne, tai tik neadekvatus nekompetentingų veikėjų pasaulio suvokimo rezultatas. Kita vertus, greičiausiai tai ir platesnio politinės kokybės nuosmukio atspindys. Juk Europos ir JAV pareigūnų politinės kompetencijos tarptautiniuose santykiuose aiškiai smukusios. Apie atskirus ES lyderius, kai kurių valstybių vadovus, užsienio reikalų ministrus nesinori net kalbėti, vaizdas apverktinas.

Panašus, kokį Europa išgyveno 1934-1939 m. Tiesą sakant, šiandien Europoje turime mažai lyderių, kurie daugmaž atsakingai žiūrėtų į jiems patikėtas politines pareigas ir turėtų reikiamų kompetencijų. Tačiau gausu demagogų, populistų, rėksnių ar tiesiog politinių sukčių. To rezultatas - visiškas ES geopolitinis neįgalumas ir jau trečius metus trunkantis Rusijos-Ukrainos karas.

Dar blogiau tai, kad panaši padėtis ir JAV, kuri nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos vaidina Europos geopolitinio sekundanto ir net kapitono vaidmenį. Nors Vašingtonas ilgus dešimtmečius laikė iškėlęs Vakarų politinio lyderio vėliavą, tačiau pastaruoju metu ši lyderystė vis labiau blunka.

Šiandien Vakarų lyderis atrodo gana apgailėtinai: antruose prezidentiniuose rinkimuose paeiliui kovai dėl prezidento posto ruošiasi du personaliniai pensininkai - žmonės, artėjantys prie 80 metų amžiaus. Iš jų vienas akivaizdžiai turi natūralių senatvinės ligos požymių, o jo oponentas yra sunkiai prognozuojamas politinis narcizas. Ir visa tai valstybėje, kuri paskutinį šimtmetį gyvena išimtinai tik jaunystės kulto ritmu. Jeigu tokie viso Vakarų politinio pasaulio lyderių etalonai, tai ko stebėtis Jaroslavo Hašeko politiniais personažais ministrų kėdėse Vilniuje, Taline ar Rygoje?

- Lietuvoje bene garsiausiai šaukiama, kad karas, vykstantis Ukrainoje, yra ir mūsų karas. Ką tokie pareiškimai reiškia politinėje plotmėje? Kokios gali būti to pasekmės?

- Tokia retorika giliai klaidinga, nes ji Lietuvą daro karo dalimi su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Apie tai viešai kalbėjau dar 2022 metų pavasarį. Kad karas yra „mūsų", nešaukia jokia Europos valstybė, išskyrus „tris Baltijos tigrus". To nesako net lenkai, aiškiai išlaikantys distanciją tarp savęs ir ukrainiečių bei pabrėžiantys, kad tai yra Ukrainos-Rusijos karas.

Tai rodo tradicinį Europos pragmatizmą ir sveiko proto trūkumą Baltijos jūros šiaurryčiuose. Visiškai logiška ir natūralu, kad susitapatinus su viena kariaujančia puse, anksčiau ar vėliau teks pasidalyti ir to karo rezultatus, kad ir kokie jie būtų. Visi rėkia ir tikisi, kad karas turėtų būti pergalingas, bet niekas negali pasakyti, koks tas karas bus, kol jis nesibaigė. Ypač, kai noras realiai kariauti, siųsti savo žmones į Ukrainos mėsmalę ES ir NATO struktūrose pastebimai menksta, o pačių ukrainiečių resursai senka.

Vadinasi, jei Ukrainai teks pralaimėti - pralaimintys būsime ir mes. Nežiūrint, kad priklausome NATO ir ES struktūroms, didesne mažesne dalimi turėsime dalintis negatyvius to karo rezultatus. Kodėl aš tai sakau? Matau grėsmę. Oficialūs Rusijos pareigūnai nuo 1991 m. pabaigos niekada neginčijo Lietuvos teritorinio vientisumo ar suvereniteto, bet po 2013-2014 metų, po ES vadovų susitikimo Vilniaus Žemutinėje pilyje, po Maidano Kijeve ir Krymo, kada iš Vilniaus pasipylė garsūs „vertybiniai" pareiškimai apie RF, rusų politinio elito laikysena ėmė keistis, ir Lietuva kartu su Latvija-Estija atsidūrė Rusijos antibaltiškos politikos taikiklyje.

Tuo metu, kol Rytų Europos radikalai kūrė ir viešino žemėlapius, kaip reikės padalyti nudobtą Rusiją po jos pralaimėjimo Ukrainai ir Vakarams, rusų politinis aktyvas pradėjo svarstyti galimus scenarijus Baltijos jūros šiaurryčiuose: nuo NATO išstūmimo iš regiono, Baltijos šalių pavertimo savo satelitais ir net tiesioginių taktinių branduolinių smūgių joms.

Žinia, kaip reikalai klostysis toliau, priklausys ne tiek nuo Rusijos planų, kiek nuo bendros tarptautinės situacijos, jos slinkties. Tačiau juo toliau, tuo labiau akivaizdu, kad taip krypstant reikalams ir Lietuvai pasitraukus iš diplomatinių frontų Maskvoje, Minske, Pekine, nuo pačios Lietuvos situacija kasdien priklauso vis mažiau. Drįstu teigti, kad nedidelė dalis lietuvių politinio isteblišmento supranta tą padėtį ir todėl bando rėkti, kad karas Ukrainoje privalo pasibaigti tik pergale mūšio lauke, nes jie įtaria ir bijo, kad kitokio finalo atveju tauta iš jų gali pareikalauti atsakomybės.

- Europoje kai kurie politikos veikėjai bando įsiteigti esą sausumos karių siuntimas į Ukrainos frontą nepažeidžia tarptautinės teisės, prezidentė Dalia Grybauskaitė mus ragina atsikratyti taikos mentaliteto, - trumpai tariant, matome vis daugiau ženklų stengiantis pataisoma padaryti nepataisoma. Matote ir jūs?

- Tiesą sakant, stebime paradoksą: kraštutines radikalias ir ultraradikalias pozicijas šio karo atžvilgiu ir Rusijos atžvilgiu užima asmenybės, kurios arba pačios buvo susisaisčiusios su sovietine sistema ir tai sistemai uoliai ir pavyzdingai tarnavo, arba subrendo šeimose, kurios anuomet uoliai tarnavo marksistinei ideologijai, o šiandien - pavyzdingai ultra-liberalistinei ideologijai. Dėl to rėksmingi mūsų veikėjai nėra siūlomi į aukščiausius postus ES ir NATO, nes Vakaruose puikiai suprantama, kad jie nėra pajėgūs savarankiškai mąstyti, o veikti geba tik tam tikruose rėmuose.

- Bet gal diplomatija dar gali mums suteikti šiokios tokios vilties?

- Jeigu viskas priklausytų nuo Lietuvos, Latvijos, Estijos, - Rygos, Talino, Vilniaus ar netgi Varšuvos, - diplomatijai liktų nedaug vietos. Bet, ačiū Dievui, sprendžia ne šitos sostinės, o pirmiausia sprendžia Vašingtonas, Briuselis, daugiau mažiau sprendžia Paryžius ir Berlynas, šiek tiek Roma, - Vakarų valstybės, turinčios ilgą diplomatijos istoriją ir didžiulę diplomatinę patirtį.

Jos žino diplomatijos galią ir aš linkstu manyti, kad tos valstybės suvokia galimos konfrontacijos, galimo branduolinio karo kainą ir numano, kad diplomatija ir kompromisai, žiūrint iš tų valstybių interesų perspektyvos, - bene vienintelis galimas racionalus kelias šiam karui baigti. Jei reikalai taip pakryps, Lietuva greičiausiai liks pasyvus žaidėjas, kuriam bus pasakyti ar padiktuoti kitų šalių diplomatų sudaryti ir priimti kompromisiniai sprendimai. O tai reikštų, kad didžiajame geopolitiniame žaidime liktume tik valetai. Deja.

Pradžia: Istorikas Algimantas KASPARAVIČIUS: Vienintelė išeitis iš šios velniškos mašinerijos

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
526
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (301)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar daug laiko praleidžiate internete, socialiniuose tinkluose?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar mokate rusų kalbą?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+11 +20 C

+12 +19 C

+14 +20 C

+15 +25 C

+17 +25 C

+19 +23 C

0-7 m/s

0-7 m/s

0-7 m/s