respublika.lt

Akademikas Algirdas GAIŽUTIS: Galbūt barbarybė iš viso nenunyksta?

(98)
Publikuota: 2024 gegužės 08 07:37:59, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Algirdas Gaižutis sako, jog viena svarbiausių mūsų meto problemų - dvasingumo stygius. A. Gaižučio asmeninio albumo nuotr.

Praėjusio amžiaus pradžioje politinis elitas padarė stebuklą - išplėšė iš nebūties Lietuvos valstybę, šių dienų elitas, regis, elgiasi atvirkščiai, - stumte stumia ją į nebūties glėbį. Apie šių dienų elitą filosofas Arvydas Šliogeris jau prieš kupetą metų buvo itin prastos nuomonės, reik manyti, per tiek laiko jis dar labiau „patobulėjo" jo įvardyta kryptimi.

 

Menotyrininkas, akademikas Algirdas GAIŽUTIS nėra toks kategoriškas, nors būtent šių dienų Lietuvos elitas sunaikino pedagogikos citadelę - Vilniaus edukologijos universitetą, kuriam daugybę metų jis sėkmingai vadovavo.

- Kaip atsispiriate pagundai nekalbėti apie mūsų laikų barbarybę?

- Tiesa, visur galima susidurti ne vien su kilniaširdžiais, sąžiningais ir atjaučiančiais žmonėmis, bet ir su gaju, galingu „civilizuoto barbaro" tipu. Ir, svarbiausia, tokio žmogaus tipas sparčiai plinta. Jo kilmės ir pavidalų gijos siekia neatmenamus laikus. Galbūt barbarybė iš viso neišnyksta, o tik keičia savo formas? Galbūt tai aktualiausia ir skaudžiausia dabarties problema? Gal tai veda prie katastrofos, savimi patenkintos trumparegiškos ir banalėjančios epochos, kokių istorijos eigoje būta ne viena?

Kultūros pagrindą sudaro tam tikros normos, reguliuojančios etinius, seksualinius, teisinius, estetinius, ekonominius, diplomatinius ir kitokius santykius. Ten, kur tos normos pairusios ir prieštaringos, o vertybių sąlygiškumas didėja, naujoji barbarybė skleidžiasi ir progresuoja. Tuomet iškyla „civilizuoto barbaro", pasiryžusio pasiekti savo tikslus bet kokia kaina, tipas.

- Ar tik ne elitu save laikantis valdančiųjų luomas labiausiai ir skatina vertybių sąlygiškumą, skleisdamas ideologiją, nepriimtiną daugumai Lietuvos žmonių?

- Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, nežinia kas mūsų žmones padalijo į elitą ir „runkelius", išsilavinusius ir neišsilavinusius, turtingus ir skurdžius. Tos dvi „stovyklos" skirtingos: „runkeliai" asocijuojami su agrarine kultūra, tradicinės kultūros rėmimu ir saugojimu, o elitas - su liberalizmo idėjomis ir modernizmu, su politikais, stambiais verslininkais ir pramonininkais, šou verslo atstovais.

Nors politikai save priskiria elitui, savo kultūriniu akiračiu ir moralinėmis nuostatomis, neretai mažai kuo skiriasi nuo eilinio piliečio, net ir užimdami aukštus valstybės postus. Gyvenime taip jau būna, kad diduma vaizdavusių didelius valstybės veikėjus po kelių kadencijų pavirsta į tylų niekį, pabuvojusį trumpalaikėje gyvenimo puotoje. Patyrę ekstazės būseną jie grįžta į eilinių terpę kaip paprasčiausi valstybės biurokratai. Jeigu kiekvieną tokį susireikšminusį vyriškosios ir moteriškosios giminės plepį laikysime elitu, tai prognozuojamas elito „saulėlydis" ne už kalnų.

- Galbūt apskritai Lietuva tiek geografiškai, tiek demografiškai yra per maža valstybė, kad galėtų išsiugdyti nacionalinį elitą? Filosofas Arvydas Šliogeris apie Lietuvos elitą yra sakęs: „Tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvūs, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net vadinamąjį valstybingumą traktuojantys vien instrumentiškai, kaip savo egoistinio intereso tenkinimo įrankį"...

- Iš tiesų egzistuoja nuomonė neva nedidelės tautos negalinčios turėti brandaus elito ir joms pravartu pasinaudoti idėjomis didžiųjų tautų, kurios sukuria klestinčią ekonomiką ir stabilų politinį gyvenimą.

- Galbūt dėl to mūsuose taip uoliai pasiduodama Vakarų madoms?

- Abejotina, ar sekant tomis pėdomis būtų ypatingų laimėjimų. Didžiųjų valstybių interesai ne taip dažnai sutampa su vargingų, tautinių valstybių interesais. Galbūt pamėgdžiojimas ir padeda susikurti namudinį komfortą, tačiau verčia tapti savotiškais „jaunesniais broliais", pasižyminčiais nevisavertiškumo kompleksu. Tai slopina žmogaus aistrą kurti ir gyventi savaip, pagal unikalią, kartais skausmingą ir dramatišką istorinę praeitį.

- Jei gerai suprantu, visuomenė be elito egzistuoti negali?

- Elitas iškyla galios, turto, kilmės pagrindu, ir tai savotiškas istorijos dėsningumas. Gal kai kam atrodo, kad visuomenė gali būti pajėgi fiziškai ir dvasiškai egzistuoti be elito, tačiau aš neįsivaizduoju tokios visuomenės, - elitas privalo būti. Yra du elito pavidalai - galios elitas ir įtakos elitas, jie išsivysčiusioje visuomenėje funkcionuoja vienu metu ir vienas kitu remiasi. Jei įvairiomis aplinkybėmis jie sugeba vienas kitu pasiremti, tuomet visuomenė klesti.

O jeigu tik įsivyrauja galios elitas, kaip dabar yra Lietuvoje, kur matome, kaip partijos kovoja vienos su kitomis, daug ką lemia grupavimasis, kas ką remia, į ką atsiremia. Tokiu atveju į įtakos elitą rečiau atsižvelgiama, o jei atsižvelgiama, tai tik tiek, kiek ir kam jis linkęs tarnauti. Sakykite, jei paimtume mūsų žiniasklaidą, televizijas, kam jie tarnauja? Išmintingiems sprendimams? Jėgoms, kurios gaivina ir stiprina istorinę atmintį, plečia individo akiratį? Ar pramogų sureikšminimui, malonumų kulto propagandai, - kitaip sakant tiems, kas juos gerai finansuoja?

- Kuriam elito pavidalui atstovaujate jūs?

- Kadaise, kai dirbau prezidento Algirdo Brazausko patarėju mokslo, meno ir religijos reikalams, buvau galios elito atstovas, bet kai baigiau savo veiklą, šios galios nustojau ir likau įtakos elito dalimi. Kai Maskvos universitete studijavau filosofiją ir estetiką, bendrakursiai mane vadindavo Algirdu Liudvikovičiumi fon Gaižutis. Buvo pasklidusi žinia, kad aš - kilmingos aristokratų giminės atstovas.

Gal ir nebuvo klaida taip manyti, nes mano močiutė iš tėvo pusės buvo kilusi iš garsios Reinių giminės. Ji buvo arkivyskupo Mečislovo Reinio, mokslus baigusio Šveicarijoje, pusseserė. Jis buvo aukščiausio rango dvasininkas aristokratas. Ne veltui bažnyčioje, kur meldėmės, per šv. Mišias močiutę sodindavo arčiau altoriaus. Jai buvo rodomas išskirtinis dėmesys, jį jutau ir aš, likęs be tėvų, kai 1945 metais mama buvo ištremta į Vorkutos, o tėvas 1949 metais - į Norilsko lagerius. Prisimenu, kaip su arkivyskupu atvažiuodavo ir filosofas, teologas Pranas Dovydaitis; jaučiausi išskirtinis, apsuptas tokių iškilių žmonių...

- Savo knygoje „Elito šviesa ir šešėliai" rašote, kad elitas keičiasi istorinių lūžių laikotarpiu. Galbūt būtent tokį virsmą išgyvename ir dabar?

- Gyvename istorijos lūžio epochoje, kur dalis pasaulio žmonių dar patiria badą ir skurdą, gausu vaikų be šeimos ir be tėvynės, didėja emigrantų srautai ir rytdieną aptemdo karinė psichozė. Istorijoje žinomi atvejai, kai tam tikrais tarpsniais elitas tiesiog fiziškai išnaikinamas, išžudomas - taip būta ir mūsų laikais, įsiviešpatavus fašizmui ir socializmui, totalitariniams režimams.

Ypač mūsų Lietuvos istorija tą paliudija: Rusijos imperijos ir sovietizmo laikais visokiais būdais gniuždytas veiklusis elitizmas buvo beveik fiziškai sunykęs. Vieną didžiausių elitizmo virsmų patyrė visos posovietinio periodo valstybės, tautos, kuriose sovietinį vienpartinį „liftinį elitą" pakeitė nauji valstybės veikėjai, pertvarkų įkvėpėjai ir vykdytojai, naujoji administracinė biurokratija. Visose posovietinėse šalyse susidurta su elito nepakankamumu.

- Vadinasi, ir Lietuvoje?

- Jis juntamas, deja, ir dabar, kai esame laisvi, savo likimo šeimininkai ir nelengvai kuriame gerovės valstybę. Lietuvos galios elitas turėtų iš paskutiniųjų ginti Lietuvos interesus. Turėtų ieškoti būdų ir galimybių, kaip geriau apginti savarankiškumą, papročius, tradicijas, istorinę atmintį ir panašiai, - galima daug ką vardinti ir vardinti. Bet tikram elitui nereikia ir vardijimų, jo elgsena aprėpia visus dėmenis.

Konfucijus yra pasakęs: „Jeigu išaukštinsi tiesius ir jiems pavesi kreivus, liaudis bus paklusni; jeigu išaukštinsi kreivus ir jiems pavesi tiesius, liaudis nebus paklusni." Kitaip tariant, aukšti postai valstybėje turi priklausyti garbingiems ir teisingiems žmonėms, o ne pažeidžiamiems ir negarbingiems ministrams, grupuočių gudragalviams, išsišokėliams. Valstybės administravimo monopolis, patekęs į jų rankas, tik padidina jų garbės troškimą ir turtą, o ne valstybės saugumą ir gerovę.

- Kas gali laiduoti elito nenutrūkstamumą visuomenėje, kurioje aristokratijos dinastijos seniai nunykusios?

- Be abejo, švietimo sistema. Kompensuoti elito nepakankamumą ir užtikrinti jo brandumą gali tik gerai sustyguota švietimo sistema, pradedant pradine mokykla ir baigiant elitinėmis mokyklomis, universitetais, akademijomis. Galimas ir kitas elito ugdymas ir formavimas, ne toks tradicinis, labiau sutelktas tik tam tikruose universitetuose ir akademijose, kurie pirmauja šalyse ir žemynuose savo akivaizdžiu išskirtinumu, tradicijomis ir aukštu profesūros lygiu. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1935 m. prezidento A.Smetonos dekretu Klaipėdoje įkuriamas Respublikos pedagoginis institutas - Lietuvos edukologijos universiteto pirmtakas. Jo veikla tarpukario Lietuvoje, švietimas ir mokytojų rengimas tapo valstybingumo ir tautinio mentaliteto alfa ir omega. Buvo gerai suprasta: po Pirmojo pasaulinio karo ir suiručių Lietuva gali prisikelti tik stiprindama švietimą, aukštąjį mokslą, iniciatyvią ir kūrybingą inteligentiją, tapsiančią kelrode žvaigžde visiems tautiečiams. Tam tikslui pasitarnavo kryptingos mokytojų rengimo programos, paremtos gerąja europietiška patirtimi.

Manyčiau, kad šiandien primiršta, kad universitetai yra ne tik naujų žinių, tradicinių ir moderniųjų profesijų „gamintojai", - bet jie ir auklėja, ugdo, atrenka ir formuoja kiekvienai tautai ir kultūrai labai svarbų dėmenį - elitą, t. y. talentingas, išsilavinusias, pasiekusias mokslo aukštumų, kilnias asmenybes, tarp jų ir universitetų dėstytojų, docentų ir profesūros korpusą. Žinoma, universitetus baigia ne tik dvasios aristokratai, bet ir nemažai siaurakakčių specialistų, kurie ne prasčiau „prasimuša" į aukštus postus ir valdžios institutus, pasinaudodami korupcija, partiškumu ar „gera uosle".

- Agresyvaus ateizmo laikais dvasingumo ieškojome tikėjime, mene, o kur jo ieškoti šiandien, kai menas jo išsižadėjęs, o nuo Bažnyčios nusigręžia vis daugiau žmonių?

- Tikra tiesa, viena svarbiausių mūsų meto problemų - dvasingumo stygius. Studentijos ugdymo vertybinis integralumas tampa vienu iš didžiausių universitetų rūpesčių. 2000 metų rugsėjį Šv.Jonas Paulius II kalboje Lietuvos universitetų profesūrai universitetinę kultūrą įvardijo kaip „humanistinę", nes ji tarnauja žmogaus dvasingumui ir padeda įveikti pragmatinių žinių, nesuteikiančių gyvenimui prasmės, pagundą. Tenka pritarti kalbantiems apie mus ištikusią dvasios krizę,Trečiojo pasaulinio karo šmėklą, materializmo pergalę prieš aukštuosius žmoniškumo siekius ir materialinių interesų įsitvirtinimą vakarietiškoje visuomenėje. Tenka iš dalies pritarti vieno filosofo minčiai, kad meno krizė yra „vakarietiškos dvasios krizės aspektas, kuris kartu yra mūsų visuomenės krizės aspektas". Religijos visuotinės reikšmės pajauta žmogaus egzistencijai darosi nelengva užduotis dabartiniu metu. Dvasingumas, kylantis iš kiekvieno individo žmogiškos patirties ar filosofijos, pralaimi dvasingumui, kylančiam iš dieviškos gelmės, iš tikėjimo, nes paprastai nebūna ilgalaikis.

- Kokį poveikį švietimo sistemai, vadinasi ir elitizmui, turėjo Edukologijos universiteto panaikinimas?

- Sovietmečiu nė vienas Lietuvos universitetas nebuvo taip akylai stebimas KGB ir Komunistų partijos ideologų kaip Vilniaus pedagoginis institutas, nes čia buvo rengiami mokytojai, ugdantys jaunąją kartą, formuojantys jos pasaulėvoką ir įsitikinimus. Aukščiausiu lygiu buvo svarstytas klausimas prijungti institutą prie Vilniaus universiteto, kuriame esą geriau vykdomas komunistinis studentijos auklėjimas ir užtikrinama idėjinė-politinė profesūros, dėstytojų branda.

Šiandien istorijos ratas pasisuko, ir jį įsuko jau ne okupantai, bet saviškiai, prisidengę visažinių skraiste, nusprendę buvusį Pedagoginį institutą likviduoti.

Gal būsiu per daug kategoriškas, tačiau mūsų visuomenėje, demokratiškoje ir siekiančioje visuotinės gerovės, vis dar esama dviejų rūšių patologijos. Pirmoji susijusi su biurokratija, su gerai pažįstamu biurokratiniu delsimu ar perdėta skuba, su daugybe nuostatų, nutarimų, pertvarkų, kurios apsunkina pozityvius veiksmus ne tik ūkio, bet ir socialinėje, kultūros, švietimo srityje.

Dar pavojingesnė patologija - tai korupcija, įvairūs gudragalvių sąmokslai, naikinantys, pažeidžiantys natūralų bendruomeninį, pilietinį gyvenimą. Šios patologijos atstovai sugeba panaudoti viešąsias lėšas asmeniniams tikslams ir gerai gyventi kitų sąskaita. Vis dėlto turėkime vilties, kad laikui bėgant, tokių socialinių ir psichologinių patologijų mūsų politinio elito sluoksnyje akivaizdžiai sumažės.

 

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
276
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (98)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar laikote save pilietišku žmogumi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar mokate rusų kalbą?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+14 +21 C

+16 +22 C

+15 +21 C

+20 +28 C

+21 +28 C

+19 +24 C

0-6 m/s

0-7 m/s

0-6 m/s