1 nuotr.Kaip tavo kieme žydi liepos? Tos gražiosios, kurias pats sodinai, po to mažas laistydavai ir saugodavai nuo piktos rankos - juk galėjo bet kas nulaužti, nulenkti... Štai kokios jos išaugo, kuplios, apvaliomis viršūnėmis, o dabar - pabalusios, apsunkusios nuo žiedų naštos. Tik nesakyk, kad tu nesodinai liepų ar kitų medžių, to būti negali! Jei nebus jų, ką tada paliksi po savęs?
Savo gyvenime mačiau, sutikau daug žmonių. Daugelio jau nebėra su mumis, ir aš atsargiai prisimenu jų istorijas - kad neužgaučiau. Taigi, iš tos atminties skrynios šįkart paimu vieno tėvuko, kurį taip vadino namuose, mažą gyvenimo nuotrupą. Kai jis pavargo gyventi ir kai saviškiai nerasdavo jam laiko, jis pasiprašė į senelių namus. Vaikai, jau patys anūkų turintys, labai susikrimto - ką kaimynai pasakys, jei jie savo tėvą taip...
Bet jis užtikrino viską pats kaimynams pasakysiąs. Kadangi buvo dar judrus ir žvitrus, taip ir padarė - ėjo atsisveikinti su visais, atsiprašė už viską, jei ką ne taip jiems buvo padaręs ar pasakęs, ir išeidamas visų prašė to paties - pagloboti jo sodintą liepą. Ji augo prie keliuko į namus, buvo išlaki ir graži, dar visai jauna, nes medžiui žmogaus amžius nėra mato vienetas.
Taigi, istorija dar nesibaigė, nors senų seniausiai nebėra nei tėvuko, atrodo, kad ir jo tikrų vaikų nebelikę. Sodybos - taip pat. Bet vidur lauko kasmet, vasarai artėjant prie vidurio, baltai pražysta tėvuko liepa. Tik ji iš visos giminės istorijos teliko...
Pažiūrėkite, keliaudami per Lietuvą - kiek tokių medžių laukuose! Kiekvienas jų yra to žemės lopinėlio, tos buvusios sodybos ir gyvenusios giminės istorijos dalelė. Štai tas ąžuolas yra vieno buvusio kaimyno atminimas, o ta liepa... Tavo sodinta liepa, kuri jau kupli ir svaigiai kvepianti, gaudžianti tūkstančių bičių sparnais, gyvens taip pat. Gerai, kad ją pasodinai...
Gamta leidžia mums burbėti ir būti nepatenkintiems, bet - jai tokie paburbėjimai nė motais, ji per didelė ir per svarbi, kad suprastų žmogaus norus ir pultų juos tenkinti. Iš savo atminties užrašų prisiminiau vieną tolimą vasarą... Buvo pati jos pradžia - labai sausa, kaitri. Mes, Vilniaus universiteto biologijos studentai, ruošėmės lauko praktikoms - tai vienas gražiausių viso gyvenimo dalykų, kai visiems pavyko praktiškai prisiliesti prie gamtos pažinimo, o tam vadovavo garbūs, patys tikriausi profesoriai.
Taigi, pulkelis vaikinų tarėmės, kur ką vešimės, kaip susikrausime visą įrangą, o kartu - pergyvenome, kad dėl sausros negalėsime tinkamai tyrinėti varliagyvių, kad bus visai kitokia vabzdžių ir kitų bestuburių situacija. Prie mūsų prisijungė docentas Augustinas Mačionis - visų laikų puikiausias stuburinių gyvūnų specialistas. Paklausė, ko mes tokie susirūpinę, ir išgirdęs, jog pergyvename dėl sausros, pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė žodžius, kuriuos prisimenu visą gyvenimą: „Dievas ne vagis, atiduos..."
Taigi, išvažiavome į praktikas kas kur, pagal savo tyrimų poreikį, ir tada Dievas ėmė „atidavinėti" lietų... Tą vasarą dirbau Kretuono ežero saloje, gyvenome pušyne, ežero pakrantėje pastatytose palapinėse. Lijo taip, kad nieko nespėdavome išdžiovinti, ir mūsų palapinės tiesiog supuvo, supelijo, o rūbus džiovinti tekdavo ant savęs, tačiau sausi jie būdavo neilgai - iki kito lietaus.
Štai tokie trupiniai iš vasaros ir liepos bei atminties užrašų.
