1 nuotr.Bus žiema ar ne, o jei bus - tai kada? Kažkada seniai tokio atsakymo visi laukdavo ne šiaip. Tikra žiema reiškė keturių ar net penkių mėnesių nepravažiuojamus kelius, tvoras paslepiantį sniegą, šaltį...
Man buvo ketveri... o gal be trupučio penki. Tą dieną prisimenu visą gyvenimą. Tą naktį pabarstė sniegelio, o žemė jau buvo sustingdyta ir skambėjo po mūsų kojomis. Tikriau, ji gruzdėjo po tėtuko kojomis, o mano veltiniai žengė be garso. Įsitvėręs į jo ranką, ėjau šalia ir buvo šilta vien nuo tokio buvimo.
- Žiūrėk, zuikys nušokavo... - kumščiu šluostydamas vėjo išsunktas ašaras, rodė tėtukas.
- Dar nemačiau tikro zuikio... - prisipažinau ir nedrąsiai pažvelgiau aukštyn, į tėtuką. Jo skruostai pašiurpo nuo šalčio, antakiai pasidengė šarma. - Jei pamatysiu, paimsiu šautuvą ir...
- Tu turi šautuvą? Atsargiai, vaikeli...
- Neturiu... Brolis man išdroš.
- Bet kodėl jį nori šauti?
- Aš nežinau... Visi taip sako...
- Kas iš to... Nušausi, ir nebus mums zuikelio. Pavasarį vaikų neatves. Ir į sodą neatbėgs... - Tėtukas sustojo prie tvoros ir mudu kartu pro jos tarpus žiūrėjome į šiaudais aprištas obelaites, į baltą sniegelį ant šakų...
- Tėtuk, man šalta... - Prisipažinau jam. - Aš noriu namo...
- Eikime, - sutiko jis. - Žiema bus ilga, visko dar iki valios prisižiūrėsime.
Tikrai, ta žiema, matyt, buvo labai ilga. Tik kas iš to - mudu su tėtuku daugiau nė karto nėjome taku per sniegą, nesustojome prie tvoros ir nepamatėme zuikio. O kitos žiemos nesulaukė mano tėtukas...
Jei norėsite ateičiai palikti žinią apie šių metų žiemą, pasistenkite - fotografuokite, kraukite į kompiuterį, pagaliau - atsisėskite ir užsirašykite savo storajame sąsiuvinyje.
Atsiversite jį po metų kitų, ir atrodys, kad lyg šiandien, visai skaidriai matote iš esmės jau pamirštus dalykus.
