A.Maldeikienei tremtinių atsiminimai - lėkšti

Neseniai portale Bernardinai.lt pasirodė interviu su ekonomiste, europarlamentare A.Maldeikiene, kuri dažnai viešai primena, jog labai mėgsta skaityti knygas.
Žurnalistės paklausta, kada literatūros ir ideologijos santykis mokykloje naudingas, o kada pavojingas, A.Maldeikienė sakė: „Ideologija, didžiosios politinio mąstymo erdvės, neturi jokio ryšio su mokykliniu literatūros kursu. Ir tik klaikiai savo tautos ir jos kelio nekenčiantis žmogus gali manyti, kad priversi vaiką mylėti gimtinę, privertęs ji prabėgom susipažinti su visokiomis - dažnai lėkštomis - kančių prie kokių nors Laptevų istorijomis."

Tokie žodžiai rimtai įskaudino tremtinius ir jų artimuosius. „Vakaro žinių" kalbintas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas sako, kad žmonių patirtos kančios tremtyje negali būti vadinamos lėkštomis. „Tremtinių bendruomenė jaučiasi įskaudinta. Tik bent dieną praleidęs tremtyje, Sibire, žmogus gali suprasti, ką jaučia tremtiniai.

Taip kalbėti negalima. Tremtyje buvę žmonės ten patirtas kančias ir netektis prisimena visą gyvenimą. Tai yra skausmingi, tačiau brangūs prisiminimai, į atmintį įsirėžę likusiam gyvenimui. Tačiau europarlamentarė išsireiškia taip, tarsi tos istorijos yra per daug nugludintos, galbūt išgalvotos. Tai kartūs ir neteisingi žodžiai, kurie tremtinių bendruomenei yra nepriimtini. Yra ne viena knyga, išleista apie tremtį, patys tremtiniai pasakoja tas istorijas. Taip, gal kai kurios jų yra panašios, nes visi buvome vežami traukiniais, kiekviename vagone žmonės neturėjo ko valgyti, mirdavo kelionėje. Tai faktai, kurie galbūt yra panašūs, bet kiekvieno žmogaus išgyvenimai skiriasi. Turime gerbti tremtinius, partizanus, politinius kalinius ir jų istoriją. Ji reikalinga, kad jaunoji karta suprastų, dėl ko šie žmonės kovojo", - „Vakaro žinioms" sakė G.Rutkauskas.

Jis įsitikinęs, jei A.Maldeikienė tikrai nenorėjo įžeisti tremtinių, turėtų, jei ne atsiprašyti, tai bent pasiaiškinti: „Būtų gražu, jeigu ji paaiškintų savo mintį. Būtų sąžininga, jeigu ji paaiškintų visiems suprantamai, ką ji norėjo pasakyti. Ji sako, kad ir jos giminės yra tremtiniai. Kaip jie jai gali atleisti."

Suskubo pasiaiškinti

Vėliau europarlamentarė paaiškino, kad ši jos citata buvo daugiau apie literatūrą, nei apie tremtinių kančias. „Šiuos du sakinius parašiau atsakydama į klausimą, kada literatūros ir ideologijos santykis mokykloje naudingas, o kada pavojingas. Tuos sakinius, kaip ir visus savo tekstus, rašiau apmąsčiusi ir labai sąmoningai.

Suprantu, jog yra tokių, kurie mano žodžiuose galėjo įžvelgti panieką tremtinių kančioms. Vis dėlto, jeigu žmogus išties moka skaityti (vadinasi, geba suvokti, ką skaito, bei kontekstą), o ne tik raides jungti, tai jis tikrai supranta, kad dažnokai patriotizmo vardu pridengiami nekokybiški kūriniai, kurie kartais net spekuliuoja kančia, jog primestų vienintelį teisingą požiūrį. Tokiu būdu tikrai skurdinama tautos kultūra ir istorija.

Nors šiuo atveju neturėjau tikslo to akcentuoti, manau, jog privaloma rimtai pradėti kalbėti ir apie tai, jog Lietuvos mokykla neturi būti vieta, kur vaikas indoktrinuojamas „teisingam" mąstymui", - savo socialiniame tinkle paaiškino A.Maldeikienė.

Visą interviu su G.Rutkausku skaitykite rytojaus dienraštyje „Vakaro žinios".

Skaitytojams pateikiame kelias ištraukas iš Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros". Joje - tremtinių istorijos, kurias A.Maldeikienė viešai išvadino lėkštomis.

„Staiga Jasinskienė suklinka baisiu laukiniu balsu, akys išvirsta, ji meta nuo savęs Dalią, kuriai dveji metukai, ir smaugia save. Vyrai plėšia jos rankas, bet ji konvulsiškai spaudžia kaklą, mėlynos gyslos išsiverčia ant kaktos. Atplėšė. Radom vandens, suvilgėm veidą, pagirdėm. Moteris vėl tapo normali, vėl glaudžia, bučiuoja savo Dalužę, vėl nori gyventi."

„Gyveno lietuviai po kungasais iš suremtų lentų tik užuovėją duodančiose pašiūrėse. Suomiai taip pat glaudėsi belangėse, tamsiose palapinėse iš amerikoniškų maišų nuo miltų, kurios nei nuo vėjo, nei nuo lietaus neapsaugojo. Jų palapinėse ir pašiūrėse buvo pilna ligonių, jie gulėdavo ant drėgnos tundros žemės ir niekieno neprižiūrimi merdėjo. Šiltinė beregint persimetė lietuviams. Utėlės pulkais ėjo net per viršutinius drabužius."

„Viduryje pastatėm krosnelę. Tai perpjauta per pusę geležinė statinė nuo žibalo. Išpjautos durelės kurui kišti. Apvožiam ją, įstatom vamzdį, išpjaunam lubose skylę ir sukapoję vogtas statybines lentas šildomės - švenčiam įkurtuves. Statinė įkaitusi iki raudonumo, lentos sausos, pleška. Barake oras tirštas nuo džiūstančių prasmirdusių autų ir viršutinių sušutusių, mėnesį nedžiovintų ir pradėjusių pūti rūbų."

„Staiga klumpu ant kažko, pasilenkiu. Tai nuoga moteris, matyt, suomė, sniegu užnešta. Atšoku, vėl griūvu, noriu bėgti, sustingstu. Visur lavonai, nuogos kojos, krūtinės, kai kur plaukai šmėkščioja iš po sniego. Jie sušalę kaip medžio gabalai visokiomis pozomis - rankos, kojos sutrauktos ar išskėstos, kaip kas mirė."

„Gavęs duonos davinį, čia pat, krautuvėje, surydavo, neįstengdamas net nueiti nuo prekystalio. Kai gaudavo sviesto, mėnesio davinį sukimšdavo vieną, be nieko, iš karto. Tas pats būdavo ir su cukrumi."

„Barake visiška tamsa. Visi guli jau surietę savo žaizdotas kojas, ir aš mielai jas suriesčiau ir nejudėčiau, tik iš ryto ištiest negali, reikia su jėga ir širdį plėšiančiu skausmu atlenkti sustingusius kelius ir kelte nukelti jas ant grindų."

„Dalia šlapinasi po savimi. Kai Jasinskienė paprašė ir aš padžioviau megztuką ir kelnaites, kažkas nudžiovė. Moteris bejėgiškai verkia. Nulipti nuo gultų negali, po savimi viską daro, dreba šlapiuose dvokiančiuose skuduruose ir šildosi prie Dalios kūnelio. Grockis guli viduriuodamas, bet dar turi jėgų nulipti ant puodo. Juozas ir Oldas guli nušalusiomis kojomis. Mūsų barake tik keli vaikšto, viena iš jų - aš."

„Mama susirgo. Užtino veidas, visa galva, ji sveria ne daugiau kaip 30 kg, atrodo kaip kokia mergaitė: šonkauliai styro, kojos plonytės, viena oda. Rodos, pakėlus ant rankų išneštum į orą. Ji dega kaip ugnis. Nieko nemato, nes akys užtinusios. Mes su Juozu žiūrim į ją, ir klaiki baimė suartina mus, tada apsikabinam ir verkiam."

„Mūsų barakas - tikra ligoninė. Skorbutas verčia vieną po kito. Serga visi. Ir spjauti galima į veidą kiekvienam, kuris sakys, kad buvo poliarijoj ir nesirgo skorbutu. Jį turi kiekvienas, tik skiriasi stadijos. Prasideda tuo, kad iš dantenų bėga kraujas. Jos ištinsta ir pamėlynuoja, paskui pradeda klibėti ir kristi dantys - lūžta be skausmo, lieka tik šaknys. Kojose atsiveria žaizdos. Jų neskauda ištisus mėnesius, keista, kad nebūna infekcijos - juk purvinos kelnės nuolat prilipusios prie žaizdų - turbūt utėlės visas bakterijas nuo žaizdų suėda. Skauda sąnarius ir raumenis, dažniausiai kelius ir blauzdas. Vienintelis išsigelbėjimas yra mažiau gulėti, daugiau judėti, vaikščioti. Iš ryto negali atlenkti kelių - jie kaip švininiai. Nušliauži nuo gultų ir pradedi ropoti. Skausmas griebia už širdies. Į blauzdas tarsi kas peilių prismaigstė. Išsivelkam į darbą iš barako kone keturiomis."

„Lavonai sušalę, jie nesiglaudžia, tad ima rišti pundais juostom. Mikliai rikiuoja vieną prie kito nuogų lavonų liemenis. Netrūksta ir ciniškų pastabų. Paskutiniai ledo ir sušalusio grunto gabalai uždengia šiuos įvairių tautybių, įvairių profesijų, įvairios praeities žmones. Visi šie trys šimtai gyveno nepažinodami vienas kito, turėjo planų ateičiai, dirbo, statė, kūrė. Likimas rūpestingai juos surankiojo ir sukišo į vieną brolių kapą, amžinai surišo."