Ona Šimaitė - pirmoji Pasaulio tautų teisuolė

Ši atmintina diena Seimo sprendimu pasirinkta neatsitiktinai: šiemet sukanka 60 metų nuo 1966 m. kovo 15 d., kai Vilniaus universiteto bibliotekininkei Onai Šimaitei buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas - pirmajam žmogui iš Lietuvos.

Ypatingas minėjimas

Šiemet prie Vilniaus universiteto (VU) ir Vyriausybės kanceliarijos organizuojamo minėjimo, vyksiančio šiandien, prisijungė Lietuvos savivaldybės, kuriose bus skaitomi šių teritorijų žydų gelbėtojų vardai.

Šių metų minėjimas ypatingas, nes bus prisimenami ne tik tie, kurie apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi arba jiems suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, bet ir nežinomi Lietuvos žydų gelbėtojai.

VU pranešime cituojama Istorijos fakulteto dėstytoja, viena iš minėjimo iniciatorių, prof. Jurgita Verbickienė.

„Gelbėjimas dažnai vyko tyliai, be liudininkų, be dokumentų, be lūkesčio kada nors būti pagerbtiems. Todėl nežinomų gelbėtojų tema tampa ne tik istoriniu klausimu, bet ir moraliniu įsipareigojimu - pripažinti, kad mūsų atmintis neišvengiamai yra fragmentiška", - sako ji.

Idėja šių metų minėjimą dedikuoti nežinomiems žydų gelbėtojams prof. J.Verbickienei užgimė stažuotės metu Niujorke, YIVO institute, išgirdus kolegos pasakojimą apie moterį, kuri yra išgelbėtas žydų vaikas iš Lietuvos.

„Ji buvo vos dvejų ar trejų metų, todėl neprisimena nei miestelio, iš kurio kilusi, nei žmonių, kurie ją išgelbėjo. Visą gyvenimą ji gyvena su troškimu padėkoti, tačiau nežino kam. Ji net neturi galimybės pradėti oficialios pripažinimo procedūros, nes nežino jokių vardų", - istorija dalijasi profesorė.

Pirmoji iš Lietuvos

Ta proga „Vakaro žinios" skaitytojus supažindina su Ona Šimaite - pirmąja iš Lietuvos, tituluota Pasaulio tautų teisuole.

„Ji visą save išdalijo žmonėms, nepalikdama sau, savo vardui jokių aukštų paminklų, išskyrus nuovargį. Jos nuopelnas yra tik vienas didis nuopelnas - begalinė meilė iki paskutinės gyvenimo minutės ir net po jos".

Taip 1970-aisiais žinomas rašytojas Icchokas Meras rašė apie lietuvę O.Šimaitę, bibliotekininkę. Tačiau toji Ona buvo ne tik paprasta bibliotekininkė. Tai - žmogus, kuriam pirmajam iš lietuvių dar 1966 m. suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas už maždaug 100 išgelbėtų gyvybių.

Tai - žmogus, kuris vardan kitų rizikavo gyvybe, ir kuris dėl to pasiaukojimo pateko į koncentracijos stovyklą. Galų gale tai žmogus, kurio pasiaukojimas nesibaigė sulig mirtimi - savo kūną paaukojo mokslui.

Buvo gėda nebūti žyde

„Gan simboliška, kad 1953 m. rugpjūčio 19 d., tai yra tais pačiais metais, kai O.Šimaitė atvyko į Izraelį, ten buvo priimtas įstatymas dėl gelbėjusių žydus atminimo įamžinimo. Tai buvo kilnus, prasmingas Izraelio valstybės žingsnis, skirtas pagerbti ne žydų tautybės žmones, kurie įvairiose nacių užgrobtose valstybėse aukojo save, kad gelbėtų žydus.

Per 50 metų Jeruzalėje įsikūrusioje Yad Vashem institucijoje, kuri kaupia informaciją apie gelbėtojus ir suteikia Pasaulio tautų teisuolių vardus, surinkta gausybė informacijos apie kilnius daugelio žmonių poelgius gelbstint žydus pačiomis drastiškiausiomis aplinkybėmis.

Iki 2004 m. sausio 1 d. šis vardas suteiktas per 20 tūkst. įvairių pasaulio valstybių piliečiams", - rašoma 2004 m. išleistoje Rimanto Stankevičiaus knygoje apie O.Šimaitę „Gyvenusi tautos himno dvasia".

Tarp Pasaulio tautų teisuolių - ir per 900 žydų gelbėtojų iš Lietuvos. Pirmoji sąraše - O.Šimaitė.

„Apdovanojo mane Izraelis medaliu. Tai yra didelė garbė mirtingam žmogui. Bet aš nenoriu, kad tas medalis būtų panaudotas spaudimui pagerinti mano būklę.

Tas, kas buvo padaryta žydų tautos katastrofos metu, tai buvo daroma pagal sąžinės paliepimą. Negaliu už tai prašyti kokio tai „atlyginimo". Žmonės manęs nesupranta. Man tada buvo gėda nebūti žyde", - taip apie gautą titulą yra atsiliepusi O.Šimaitė.

Pateko į getą

Tad kas ta O.Šimaitė ir kuo ji buvo tokia ypatinga, jei Izraelyje iš visų lietuvių buvo pirmoji išskirta kaip Pasaulio tautų teisuolė?

O.Šimaitė gimė 1894 m. sausį Akmenėje, bežemių Kazio ir Onos (Daujotaitės) Šimų šeimoje. Nepriteklių spaudžiami tėvai ieškodami darbo apsigyveno Rygoje. Ten baigė pradinę mokyklą, gimnaziją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui šeima evakavosi į Maskvą.

1922 m. grįžusi į Lietuvą Ona įsidarbino žydų mokykloje, vėliau dirbo Rusijos atstovybėje, mokėsi Kauno universitete. Draugavo su kairiųjų pažiūrų rašytojais Salomėja Nėrimi, Kaziu Jakubėnu, Kaziu Boruta. 1937-aisiais tapo bibliotekininke, o 1940-ųjų vasarą persikėlė į Vilnių, kur Vilniaus universiteto bibliotekoje buvo paskirta Senų spaudinių skyriaus vedėja.

1941-ųjų metų rugsėjo 6 dieną Vilnių okupavę vokiečiai 57 tūkst. Vilniaus žydų suvarė į Didįjį ir Mažąjį getus Vilniaus senamiestyje. Į getą pateko daug Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų, garsių profesorių ir mokslininkų.

Universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška kartu su vadovybe ir broliu Vaclovu Biržiška, universiteto bibliotekos direktoriumi, suko galvą, kaip padėti mirčiai pasmerktiems žydams.

Galiausiai buvo rastas nekaltas būdas patekti į getą: dvi universiteto bibliotekininkės - katalogų skyriaus vedėja Ona Šimaitė ir skaityklos vedėja Godliauskaitė - buvo nusiųstos į abu getus surinkti negrąžintas bibliotekos knygas, išduotas žydams.

Taip rugsėjo 14 d. abi moterys pateko į teritoriją, į kurią įkelti koją pašaliniams buvo draudžiama. Onai Šimaitei, turėjusiai daugybę draugų žydų, be galo rūpėjo jų likimas.

Tik įžengusią pro vartus ją pasitiko senas bičiulis, Vilniaus universiteto botanikos docentas Jankelis Movšovičius.

Pirmąjį apsilankymą gete O.Šimaitė aprašė viename savo laiškų, kuriuos po karo rašė gete žuvusiųjų artimiesiems.

Šiurpūs įspūdžiai

„Pirmas dalykas, kuris pribloškia peržengus geto slenkstį - siaubinga ankštuma. Tą sekmadienį buvo sunku pereiti gatve. Mes vos prasilenkdavome. Žmonės be tikslo malėsi gatvėse. Bet kai kurie rankose laikė knygas. Man susidarė toks įspūdis, kad atsidūrėme pragariškame beprotnamyje", - rašė O.Šimaitė.

J.Movšovičius nusivedė O.Šimaitę į kambarį. Jame buvo prisigrūdę tiek žmonių, kad jai kilo klausimas, kaip jie miega. Jis paaiškino: įsitaisiusiems ant grindų lengviau, jie gali atsigulti. Kai kurie snaudė sėdėdami ant kėdžių ir sofų, du gulėjo išsitiesę ant stalo, o mažas berniukas - ant vienintelės kambaryje esančios spintelės.

Po pirmojo apsilankymo Vilniaus gete Ona Šimaitė tapo nuolatine ryšininke tarp geto ir likusio Vilniaus. Ji nešė maistą badaujantiems žmonėms, rūpinosi vaistais, dokumentais, pinigais, kuriuos rinkti aktyviai padėjo Onos bičiulis rašytojas Kazys Jakubėnas, taip pat Vilniaus universiteto kolegos, dvasininkai.

Iš geto Ona išnešdavo laiškus, dokumentus, rankraščius - šiuos svarbius liudijimus ji slapstydavo Vilniaus universiteto Lituanistikos seminaro patalpose. Vėliau šie geto aukų liudijimai (didelė dalis jų buvo prarasta) tapo neįkainojama medžiaga Holokausto tyrinėtojams.

Ji rūpinosi ir žydų turtu, kurį sutiko saugoti lietuviai ir lenkai, vėliau, paprašius šį turtą grąžinti, sunkiai su juo išsiskyrę. O.Šimaitė gelbėjo žmones - ieškojo jiems prieglobsčio, išnešdavo pintinėse užmigdytus vaikus.

Visą laisvalaikį Ona aukojo gete uždarytų žydų reikalams. Ji nuolat rūpinosi, kaip iš mirties gniaužtų ištraukti pasmerktus žmones, ieškojo slėptuvių vaikams, prašydavo vilniečių priglausti pas save bičiulius žydus.

Grįžtant prie Pasaulio tautų teisuolio titulo svarbu pažymėti, kad kandidatas turi atitikti daugybę reikalavimų.

Pagrindiniai jų: gelbėtojas teikė pagalbą žydui ar žydams esant mirtinam pavojui ar pavojui būti išsiųstam į koncentracijos stovyklą; gelbėtojas suprato, kad darydamas tai jis rizikuoja savo gyvybe, laisve, saugumu; gelbėtojas nereikalavo jokio materialinio atlyginimo už gelbėjimą, nereikalavo jokio pažado už pagalbą, kurią teikė; gelbėtojo vaidmuo nebuvo pasyvus.

Jis veikė savo iniciatyva, buvo tiesiogiai įtrauktas, įsitraukęs į gelbėjimą ir asmeniškai atsakingas. Tai padėjo išgelbėti žydą.

Beje, gelbėjimo faktas, pagalba turi būti patvirtinta išgelbėto žmogaus ar kito liudytojo ir, jei yra galimybė, atitinkamų dokumentų.

Įkliuvo gestapui

1944 m. balandžio 28 d., gestapas suėmė O.Šimaitę. Tačiau kažkodėl vietoje kartuvių jos laukė įkalinimas Dachau. Išgirdę apie jos likimą, universiteto draugai surinko šiltų drabužių ir pasiuntė vieną bibliotekininkę, kad nuneštų juos į kalėjimą.

Bendradarbė rado O.Šimaitę leisgyvę, sutvarstytais riešais - akivaizdu, kad ji bandė nusižudyti. Iki 1944 m. gegužės vokiečiai laikė O.Šimaitę Pravieniškėse esančioje priverstinio darbo stovykloje. Kita stotelė po Pravieniškių buvo Dachau.

Nėra žinoma, kiek laiko ji ten praleido. Iš Dachau O.Šimaitė buvo perkelta į nedidelę stovyklą Liudelanžo kaimelyje. Šio perkėlimo priežastis nėra tiksliai žinoma: spėjama, kad Dachau koncentracijos stovykla buvo perpildyta, todėl nežydai atsidūrė ten, kur sąlygos buvo bent šiek tiek geresnės.

Į Lietuvą nebegrįžo

Į sovietų okupuotą tėvynę O.Šimaitė jau nebegrįžo. Atgavusi laisvę ji sunkiai darbavosi Tulūzoje (Prancūzija) plaudama indus, o vėliau, persikėlusi į Paryžių, duoną užsidirbdavo skalbdama, siūdama lėles.

1953 m., po ilgų jos išgelbėtos Tanios Wachsman prašymų, ji atvyko į Izraelį. Buvo sutikta su aplodismentais, gėlėmis.

Izraelyje, kurio vyriausybė rūpinosi jos išlaikymu, ji praleido trejus metus. Sunkiai pakėlusi tenykščius karščius, Onutė 1956 m. grįžo į Paryžių, kur įsidarbino bibliotekininke.

O.Šimaitės gyvybė užgeso 1970 m. rusų senelių globos namuose Paryžiuje.

Tiesa, jos kapo negalima rasti nei Prancūzijoje, nei Lietuvoje: savo kūną O.Šimaitė paaukojo medicinos studentams.