Ministrai keičiasi arba nesikeičia, bet švietimo problemos lieka

Ar galima tikėtis, jog 2025/2026 mokslo metų abiturientai, kai laikys mokslo baigimo egzaminus, galės papildomai gauti 10 taškų? Vien todėl, jog 10 papildomų taškų galėjo gauti šių metų abiturientai?

Ir kaip teks paaiškinti jaunam žmogui, jog pernai Tomui ar Jonui 10 taškų prie matematikos egzamino pridėjo, o jums, nors irgi esate Tomas ar Jonas, taškų nepridės. Kad tiesiog buvo 2024/2025 mokslo metų abiturientų laida kažkokia istorinė. Pedagogiškai kryptelėjusi. Ne į mokslo šviesos, bet prietemos pusę.

Jei nesugebi išlaikyti matematikos, tau 10 taškų prideda. Valdiškų. Už piktybinio nesimokymo nuopelną. O jei išlaikai matematikos egzaminą vos ne šimtuku, tau nieko neprideda. Nieko valdiško. Nes mokymasis, matyt, nėra joks nuopelnas.

Susidomėjo valstybės kontrolė

Ministerija pasiteisino, jog buvo pernelyg aukštas slenkstis. Anksčiau, kad išlaikytum egzaminą, pakako surinkti 16 taškų, o šiemet kartelė buvo pakelta iki 35 taškų, todėl daug abiturientų būtų šio rodiklio neįveikę. Bet kur garantija, jog dabartiniai abiturientai per metus taip ištobulės, jog jų jau nereikės su papildomais 10 taškų gelbėti?

Precedentas jau sukurtas. Jei žemdirbiai gauna kompensacijas už sausros, šalnų, liūčių pakenktą derlių, tai gal nuo šiol abiturientai gaus kompensacijas už prastus egzaminus. Pakenktus ne šalnų, bet nesimokymo.

Anot valstybės kontrolierės Irenos Segalovičienės, tokie sprendimai mažina jaunų žmonių pasitikėjimą ne tik švietimo sistema, bet ir pačia valstybe. Pažangiausi mokiniai, susidūrę su nesąžiningu taisyklių keitimu, patiria fundamentalų neteisingumo jausmą. O kaip motyvuoti tuos, kurie egzaminus laikys kitąmet, jei jie mato, kad rezultatus lemia ne pastangos ar žinios, o neapgalvoti institucijų sprendimai.

Tai, jog Lietuvoje daug ką lemia ne žinios, visai nestebina. Juolab pedagogų bendruomenės. Šiuo metu jiems vadovauja buvusi muzikos mokytoja R.Popovienė, tiesiogiai dirbusi mokykloje tik 5-erius metus. Na, ir kas?

Anksčiau švietimiečiams vadovavo ir mokslininkai, ir poetai, ir vadybininkai ir t.t. Arba pedagogai-teoretikai, kurie kažin, ar būtų sugebėję dirbti su problemiškesne, judresne septintokų klase. Gal realioje mokykloje būtų ištvėrę tik pusmetį, tačiau tai nė kiek netrukdė pamokslauti visai Lietuvos pedagogų bendruomenei.

Chaosą sukūrė ne R.Popovienė

Tačiau kur sveika konkurencija, kai į aukštąsias įstojama ir už pinigus, ir už papildomai prirašytus taškus, ir už savo jėgomis pasiektus gerus rezultatus. Sveikos konkurencijos nėra.

Kita vertus, būkime objektyvūs - Lietuvos švietimo sistemoje jau tris dešimtmečius tvyro toks chaosas, kad joks ministras ar ministrė nepajėgus jo panaikinti. Nesvarbu, kokiai partijai atstovaus, vis vien įklimps į tą chaosą kaip į pelkę. Džiaugsis bent tuo, jei pavyks tą klampynę bent kiek nusausinti.

Mūsų švietimo liktarnos, kadaise pristeigė tiek aukštųjų mokyklų, kad net ir dalį tų aukštųjų apjungus, vis vien Lietuvoje šiuo metu veikia 30 aukštojo mokymo šventovių - 17 universitetų ir 16 kolegijų. Ir tai ne fantastika.

Tokius duomenis pateikia ŠMSM. Nors retas žino visų tų aukštųjų buveines bei adresus, kokioje pakrūmėje jos pasislėpusios, tačiau visas tas aukštąsias reikia aprūpinti studentais. Kad 7 tūkstančiai dėstytojų bei tyrėjų gautų atlyginimus.

O kaip aprūpinsi, jei abiturientai egzaminų neišlaiko? Jei stojant į visas aukštąsias reikėjo būtinai išlaikyti matematikos egzaminą, o šiemetiniai abiturientai be tų pridėtų 10 taškų būtų masiškai prieš matematikos egzaminą kapituliavę. ŠMSM duomenimis, B lygio matematikos egzamino būtų neišlaikę 60 proc. abiturientų, o A lygio - 30 proc. Tai reiškia, jog šie jaunuoliai apie aukštąjį mokslą galėjo tik pasvajoti. Nebent būtų stoję studijuoti menų.

Tad kas beliko? Kaip išgelbėti Lietuvos mokslo šviesą nuo didžios gėdos bei kracho? Vien studdentais iš Azijos ar Afrikos visų Lietuvos aukštųjų neužkiši. Todėl teko lietuvaičiams prie egzaminų rezultatų pridėti papildomus 10 taškų. Ir pasiteisinti, jog egzaminų išlaikymo ribos pakėlimas nuo 16-os iki 35-ių taškų buvo aiškiai per ankstyvas.

Sostinėje - mokinių perteklius

Lietuvos švietimo sistemą persekioja ir kitos bėdos. Nors garsiai kalbama apie Lietuvos ateitį, tačiau nenumatoma net kelių žingsnių į priekį. Negi tik dabar supratome, jog sostinėje gyventojų daugės? O tarp gyventojų bus ir vaikų? Regionuose mokinių trūksta, o Vilniuje - perteklius. Nes sostinėje kasmet daugėja gyventojų. Šiemet čia registruota 607 667 vilniečiai. Jei daugėja žmonių, turi daugėti ir darželių, bendrojo lavinimo mokyklų. Tačiau paskutinė mokykla Vilniuje buvo pastatyta 2022-aisiais Pilaitėje.

Kadangi Vilniuje nori mokytis ir vaikai iš rajono, tai sostinėje, nors yra net 127-ios švietimo įstaigos, trūksta vietų. Net ir nelabai prestižinės Vilniaus gimnazijos, progimnazijos jau organizuoja mokinių atrankas. Jau nekalbant apie prestižines. Tad vidutinių gabumų, neįtakingų tėvų vaikas gali būti spardomas nuo mokyklos prie mokyklos kaip tas niekam nereikalingas, neperspektyvus daiktas. Arba, jeigu tėvai turtingi, dirbtinai nustumtas į privačią mokyklą.

Tad beprasmiška kalbėti apie humanišką, visiems Lietuvos vaikams vienodai palankią ir prieinamą švietimo sistemą. Nežinia, kiek yra humanizmo, jei vaiko mokykla - už 10-15 km, o tėvai neturi pinigų samdyti korepetitorius.

„Dakaro ralis"

Visoje Lietuvoje jau ne pirmus metus trūksta mokytojų. Jie, kaip ir medikai, važinėja iš mokyklos į mokyklą, kad „susidurstytų" pilną etatą. Važinėjantys pedagogai yra mažiau susieti su konkrečios mokyklos bendruomene. Jie - kaip tranzitiniai keleiviai, laikinai susitikę viename traukinio vagone. Tad galima sudėlioti tokį Lietuvos švietimo paveikslą.

Tarsi Dakaro ralį. Tame paveiksle daug geltonos spalvos, nes geltonais autobusiukais, taip pat kitokių spalvų troleibusais ar tėvų automobiliais kasdien važinėja 340 tūkst. Lietuvos mokinių. Na, gal išskyrus tuos laiminguosius, kurių mokyklos - prie pat namų.

Tame pačiame paveiksle, panašiame į Dakaro ralį, važinėja iš mokyklos į mokyklą ir tūkstančiai mokytojų. Visi skuba. Negali pavėluoti. Ar tame visuotiniame skubėjime dar lieka laiko pastebėti patyčias, užjausti svetimą vaiką ar bent kokybiškai išdėstyti pamoką?

Juolab rudenį, žiemą, kai anksčiau temsta, vietiniai keliai apledėję ir mokytojui terūpi, kaip, nenuslydus į griovį, kuo greičiau pasiekti savo namus kitame rajono gale.

Tad mokinys regionuose žino, kad jis kaime nė už ką neliks. Mokytojas regionuose žino, kad jo mokyklos kada nors neliks. Visi gyvena laikinumo ir netikrumo būsenoje. Tačiau prieš visokius tikrintojus, inspektorius vaidina, jog viskas gerai. Nejaugi?