Liudo Mikalausko ir Ričardo Doveikos pamoka

Du lietuviai - pasaulietis ir dvasininkas, įstengę nepasiduoti dabartinei dirbtinai keliamai kultūrininkų, televizininkų, Seimo politikų ir t.t. susipriešinimo isterijai.

Ir pasiūlę praregėjus pamatyti, jog dar yra ir Adventas, ir Kalėdos, ir Naujieji, ir Trys karaliai, ir žmogiška užuojauta bei pagarba artimui, ir stebuklų prie eglutės laukimas. Nors pats didžiausias stebuklas yra kito žmogaus supratimas ir susitaikymas.

Liudas Mikalauskas, savo skaudžias mintis išdėstęs feisbuke, sutiko jomis pasidalinti ir su mūsų skaitytojais. Žinomas operos solistas, atlikėjas L.Mikalauskas niekada neslėpė esąs religingas žmogus, todėl natūralu, kad tokiam žmogui per Adventą daug maloniau su šeima uždegti vis po vieną žvakę ant Advento vainiko. Ir įsiklausyti į tylą. Į artėjančius labai tylius, bet iškilmingus žiemos šventės žingsnius. Vieniems tai Kalėdos, kitiems - vėl grįžtanti saulė, tretiems - šeima, šiluma, giminės ir Naujųjų driokstelėjimas.

Kur mes einame?

Kaip bebūtų, Advento žmogui mažiausiai norisi tarpusavyje peštis, įrodinėti, karščiuotis, NEKĘSTI. Parlamente rengti farsą su katinu. Na, kiek sveiko proto žmogus gali tokias nesąmones kęsti? Nejaugi mums, lietuviams, lemta savo pačių rankomis subjauroti, supurvinti Kalėdų dvasią, Trijų Karalių dvasią?

Na, kaip mes pasiteisinsime prieš protėvius, jei jie vėl šventą, tyliąją naktį susirinks prie stalo, kad užvalgytų vėlių duonelės - kūčiukų? O kaip elgsimės, kai trys karaliai - Kasparas, Merkelis ir Baltazaras - pasibels į mūsų duris? Negi subjaurosime ir šį paprotį? O tada pasileisime per pasaulį kaip zombiai. Kažką vis dar vapantys lietuvių kalba, bet vieni kitų jau mirtinai nekenčiantys, negirdintys, girdėti nenorintys ir, atsiprašau, ganėtinai sugyvulėję.

„Dieve, dieve, kur mes taip nueisime? - klausia L.Mikalauskas. - Ir tai vyksta savam krašte, tarp savų, per Adventą, prieš Kalėdas! Tiek patyčių, tiek pykčio savam lietuviui, kad net baisu vaikams parodyti, kas vyksta".

Tragiškas susmulkėjimas

Ir tikrai baisu! Įmesti patiklius, pasaulio dar nebijančius lietuviukus į mūsų pačių lietuvių sukurtą purvyną. Kad mūsų vaikai irgi kapanotųsi tame dumble. Kam tie žodžiai „gerbiamasis", „gerbiamoji", jei riejamės net per Adventą? Kiekvienas aiškina, koks jis asmeniškai doras, kokia dora jo aplinka, o visi kiti - vatnikai, kremlinai ir t.t.

Protestuotojai, deginantys laužus „dėl laisvo žodžio", net nejaučia, kokie jie yra apgailėtina tikrojo Sąjūdžio karikatūra. Nes tikrasis Sąjūdis kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, o jo dabartinė karikatūra degina naktimis lauželius ... dėl Monikos!

Susmulkėjimas tragiškas. Tetrūksta kovoti dėl sijono, šinjono ir tai pateikti kaip didžią, žūtbūtinę kovą... už ką? Gal už Lietuvą? Gal už taip dramatiškai būtiną mūsų vienybę? Toli gražu. Sotūs laikai gimdo menkystas.

„Dabar sutikus žmogų bijai kalbėti, visų pirma, kaip toj Vinco Kudirkos satyroj, nulenki prieš jį galvą ne tam, kad pagerbtum, o tam, kad pažiūrėtum, kuriai pusei jis priklauso: ar skersadryžininkų ar išilgadryžininkų, - feisbuke rašo L.Mikalauskas. - Kažkam reikės visa tai išsrėbti, grąžinti pasitikėjimą lietuviui lietuviu.

Ir vėl žiūrėsim į vietines bendruomenes, į kultūrą (jei ir jos nesutrypsim), šauksimės pagalbos, kad kurkite pasitikėjimą žmogumi iš naujo. Laimėtojų šioj kovoj nėra, nes vis tiek liks tiek pat daug pralaimėtojų ir visi čia - Lietuvoje. Tai gimdys tik naują pykčio bangą Lietuvoje".

Musių valdovai

Gal Dievas ką tik atėmė mūsų Tautai protą? Klaiku, kai net politikos veteranai kalba, jog kažkas „uzurpavo valdžią". Nors dabartinė valdžia buvo ne uzurpuota, bet demokratiškai išrinkta. Dabartinė situacija man primena Viljamo Goldingo (William Golding) romaną „Musių valdovas". Kai išauklėti, gerų šeimų vaikai per lėktuvo katastrofą atsiduria negyvenamoje saloje ir bando išgyventi be suaugusiųjų. Galiausiai dauguma vaikų sužvėrėja, nes tas civilizacijos sluoksnelis buvo visiškai menkas. Tiesa, kai į salą atvyksta gelbėtojai, vaikai vėl tampa paprastais, išauklėtais berniukais.

Gal ir lietuviai, tarsi atsidūrę negyvenamoje saloje, spjauna į bet kokį padorumą, ir tampa ne partijomis, ne kultūrininkais, bet gaujomis. Vadovaujasi ne žmoniškumu, netgi ne lietuviškumu, bet žemiausiu instinktu - priplok priešininką. Palik jį bejėgį, pusgyvį. Nes nužudyti dar baisoka. Ir tai vyksta su mumis. Su mūsų visų Lietuva, baigiantis 35-iesiems atkurtos nepriklausomybės metams. Ir vyksta ne bet kur, o sostinėje Vilniuje! Laimei, provincijoje dar turime sveikų lietuviškų bendruomenių. Dar yra iš ko atkurti sveiką, nesuplėšytą, nesudraskytą Lietuvą.

R.Doveikos poelgis

Pagarbos kitaip mąstančiam pavyzdį pademonstravo ir kunigas R.Doveika. Rūta Meilutytė, protestuodama prieš Sporto įstatymo pakeitimus, atsisakė pakilti į „Litexpo" sceną, kad atsiimtų Metų sportininkės apdovanojimą. Tačiau kunigas R.Doveika, turėjęs Rūtai įteikti statulėlę, nesuglumo. Pats salėje priėjo prie sėdinčios R.Meilutytės, ją apkabino ir apdovanojimą įteikė.

Anot R.Doveikos, jis gerbiantis R.Meilutytės poziciją bei laikyseną. R.Doveika suprato, jog tokia laikysena pastūmėta vidinių išgyvenimų, todėl sakė manantis, jog sportininkė verta pagarbos ir dėkingumo, kad sugeba išlikti savimi.

Sutikite, nelengva taip šiltai, atlaidžiai, o svarbiausia - pagarbiai pasakyti apie moterį, kurį į oficialų renginį atvyksta tarsi į pliažą. Bet juk Adventas! Juk susitaikymo, skolų grąžinimo metas. Gal tikrai mums reikėtų dažniau pabūti Advento žmonėmis, kad labiau pabūtume lietuviais. Nes tos pjautynės, kurios dabar vyksta, yra tik mūsų valstybės žalojimas. Begėdiškas žalojimas!

L.Mikalauskas priminė, jog per I pasaulinį karą per Kalėdas paskelbė paliaubas ir susitaikė priešai. Kariai pakilo iš apkasų ir susėdo prie bendro stalo. Jie mielai būtų taip amžinai sėdėję. Taikoje ir ramybėje. Bet kas paprasto žmogaus klausia? Visgi taip norėtųsi, kad bent mes, eiliniai Lietuvos piliečiai, ironiškai žvelgtume į tas visas politines rietenas, kuriose figūruoja Monika ir katinas. Visos tos batalijos tikrai nevertos, kad mes dėl jų aukotume savo Kūčias, Kalėdas. Tikrai nevertos, kad susipyktume.

L.Mikalauskas irgi kviečia susėsti prie stalo ir atiduoti duoklę taikai. Suprantant, kad „laisvės turime tik tiek, kiek jos paimame iš kito. Laisvė neskraido kažkur danguje kaip atskira duotybė, jos visada turim tiek, kiek jos mums iš savęs duoda kitas." Keista, kad mums, lietuviams, taip sunku tą gyvenimo tiesą suvokti. Gal todėl ir nykstame?