Lietuvoje gyvenantys baltarusiai balionais nesidomi

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, baltarusiai tarp visų Lietuvos piliečių sudaro tik 1 proc. (28 183 gyventojai) ir šis skaičius linkęs mažėti. 2001 m. dar turėjome 42 866 baltarusių tautybės piliečius.

Lietuvoje veikia daugiau nei 20 baltarusius (gudus) vienijančių visuomeninių organizacijų - daugiausia Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine, Šalčininkuose, tačiau tik trys šių organizacijų atstovai sutiko pasakyti savo nuomonę, ką galvoja apie tuos balionus, vis skrendančius į Lietuvos erdvę.

Seniausio, dar 1940 m. įsteigto baltarusių klubo „Siabryna" Vilniuje pirmininkas Valentinas Stechas (Valiancin Stech) buvo vienas iš dviejų baltarusių, 1989 m. deleguotų į Lietuvos sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą.

V.Stechas, gimęs Baltarusijoje, didžiąją dalį gyvenimo dirba ir gyvena Vilniuje. Puikiai kalba baltarusiškai, lietuviškai bei rusiškai.

Be kaltės kalti?

„Mus, baltarusius, dabar dėl daugelio dalykų kaltina. Mes jaučiame kažkokį spaudimą, nepasitenkinimą mūsų atžvilgiu, bet savo kaltės tikrai nejaučiame.

O su Sviatlana Cichanuoskaja klubas „Siabryna" praktiškai nieko bendro neturi, tik kelis kartus matėmės, dalyvavome kai kuriuose renginiuose, bet daugiau - nieko, kontaktų artimų nėra. Kodėl ji neišmoksta bent kiek pakalbėti lietuviškai? Nežinau. Kai ji atsirado Lietuvoje, tai ir baltarusiškai nieko nekalbėjo, kalbėjo tik rusiškai, o paskui jau kažkaip po truputį pradėjo ir baltarusiškai kalbėti. Toks, matyt, požiūris žmogaus, toks mentalitetas", - svarsto V.Stechas.

Kenčia eiliniai piliečiai

Panevėžyje kadaise veikusi Panevėžio baltarusių bendrija jau išregistruota, o jos buvusi pirmininkė Rosana Steponavičienė šiuo metu gyvena Vilniuje.

„Aš nežinau, ar dar yra Panevėžyje likusių baltarusių, - svarstė R.Steponavičienė, - ten neliko ir mokymo įstaigos, kuri galėtų mokyti kita kalba nei lietuvių. Mano mintis būtų tokia, kad galbūt dauguma baltarusių išsikėlė į kitus miestus, kur gal lengviau adaptuotis su savo kalba.

Nuo karo Ukrainoje pradžios aš pasižiūrėjau kelias žinių laidas ir labai žiauriai į jas reagavau emociškai. Kadangi turiu sveikatos problemų, tai nusprendžiau daugiau nežiūrėti žinių. Tai, kas man aktualu, kas mane liečia dabartiniu metu, tai man labai lengva forma, švelniai praneša vyras, vaikai, bendradarbiai.

Esu girdėjusi, kad buvo dėl balionų uždarytas oro uostas, kad lėktuvai leidosi kituose oro uostuose ir buvo komplikuota atskristi į Vilnių. Daugiau tikrai negaliu pakomentuoti.

O dėl sienos uždarymo pirmiausiai kenčia eiliniai piliečiai. Tarkime, mano situacija. Kadangi maišyta šeima buvo, tėtis liko palaidotas Baltarusijoje, o dabar aplankyti tėčio kapo, uždegti žvakutę aš negaliu.

Mano kaimynas pagal paskyrimą tarybiniais laikais gavo darbą Vilniuje, čia gyvena, o jo mama likusi Baltarusijoje, serga vėžiu. Atsivežti mamos negali, nes ji čia neturi sveikatos draudimo, o kaip jam pačiam aplankyti mamą?

Tai tokia situacija. Galbūt jaunimo požiūriu tai nėra aktualu, bet liko žmonių, kurie atvyko gyventi ir dirbti į Lietuvą dar tarybiniais laikais. O dabar šeimos, kurios liko anoje pusėje, Baltarusijoje, yra išskirtos. Kadangi daug bendrauju su baltarusiais, žinau, kad yra šeimų, kur vyras dirbo Baltarusijoje, gal ir verslą ten turėjo, o žmona su vaikais gyveno čia.

Kadangi sienos nebuvo uždarytos, tai vyrai labai sėkmingai vykdė savo verslą, o dabar negi visai šeimai reikia kraustytis į Baltarusiją? Buvo gi atšilimo laikotarpis, kai A.Lukašenka lankėsi Lietuvoje ir sakė, jog su kaimynais nereikia pyktis.

Man labai sudėtinga vertinti, kodėl S.Cichanouskaja nesimoko kalbėti lietuviškai. Jei aš gyvenčiau kitoje šalyje, tai mielai mokyčiausi tos kalbos. Per televiziją mačiau, kaip gražiai italas ar ispanas lietuviškai kalbėjo ir gyrė lietuvių kalbą. Aš labai myliu žmones, kurie stengiasi bent pasisveikinti lietuviškai.

Pavyzdžiui, iš išvaizdos matai, kad pietietis, bet malonu, kai bando kalbėti lietuviškai ir dar atsiprašo, jog gerai kalbos nemoka. Jeigu jie sieja savo ateitį su Lietuva, tai galbūt ir išmoksta lietuvių kalbos, o jei nesieja savo ateities su mūsų šalimi, tai ir neišmoksta. Bet dabar yra „google" vertėjas. Tai vėl apsunkina situaciją. Kam mokytis, jei „google" gali išversti...

Kai gyvenau Panevėžyje, klausiau žmonių, kurie daug metų gyveno tokiame lietuviškame mieste kaip Panevėžys, bet vis vien nekalbėjo lietuviškai. Tada viena moteris man papasakojo, jog gyveno tarybinių karininkų namuose, kur visos kariškių šeimos bendravo rusiškai, o pirmajame namo aukšte veikė karinės prekybos parduotuvė.

Ten irgi visi kalbėjo rusiškai. Ta moteris dirbo rusakalbėje mokykloje, todėl tik turguje ar kokioje nors parduotuvėje galėdavo pakalbėti lietuviškai. Bet vos ji pradėdavo kalbėti, prekeiviai iš akcento suprasdavo, kad ji - ne lietuvė, ir automatiškai imdavo su ja kalbėti rusiškai, nes prekeivis yra suinteresuotas savo prekes parduoti..."

Vyriausybės sprendimais pasitiki

Vilniaus gudų leidybos paramos fondo „Naša chata" prezidentas Siarhei Haurylenka pabrėžė, jog Lietuvoje gyvenantys gudai (baltarusiai) yra lojalūs Lietuvos valstybei.

„2022 m. Rusija užpuolė Ukrainą, o A.Lukašenkos vadovaujamas Baltarusijos režimas stojo agresoriaus pusėn, tačiau daugelyje Europos miestų, įskaitant ir Vilnių, vyko antikariniai mitingai. Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos piliečiai, tarp jų ir Lietuvos gudai rinkosi Lukiškių aikštėje ir prie Baltarusijos ambasados, kad aiškiai pareikštų „Karui- ne!".

Gudų visuomeninių organizacijų Lietuvoje vadovai pasirašė kolektyvinį kreipimąsi į pasaulio bendruomenę, Jungtines Tautas, Europos Sąjungą, JAV, ragindami maksimaliai padėti Ukrainai ir sustabdyti agresiją prieš ją.

Turint omeny ilgalaikį lietuvių ir gudų taikų sugyvenimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bendrą lietuvių ir gudų kovą už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę, o taip pat būtinybę priešintis bet kokioms agresijos formoms iš kitų, ypač iš kaimyninių šalių pusės, įskaitant hibridinius karus bei provokacijas, svarbu palaikyti Lietuvos vyriausybės veiksmus, nukreiptus stiprinti valstybės suverenitetą ir gebėjimą tinkamai atsakyti į bet kokias agresijos apraiškas."

Įdomu

Baltarusiai (dar vadinti gudais, rusenais) yra ketvirta pagal dydį tautinė grupė, gyvenanti Lietuvoje nuo LDK laikų.

Būtent Lietuvos sostinėje Vilniuje švietėjas Pranciškus Skorina (Skaryna) (1486-1551) pirmą kartą LDK ir Rytų Europos teritorijoje išleido spausdintas knygas „Mažoji kelionių knygelė" ir „Apaštalų darbai ir laiškai".

Vilniuje XIX a. gudų kalba buvo leidžiamas laikraštis „Mužyckaja Prauda" („Valstiečių tiesa"). Laikraščio leidėjas - vienas iš 1863-1864 m. sukilimo Lietuvoje ir Baltarusijoje vadų Kostas Kalinauskas.

1944 m., kai į Vilnių sugrįžo tarybinė valdžia, nustojo egzistuoti Vilniaus gudų gimnazija, o Ivano Luckevičiaus vardo gudų muziejus buvo likviduotas, muziejaus fondai padalinti tarp trijų šalių kultūros įstaigų.