1 nuotr.„Respublikos" savaitės žmonės - visi Lietuvos krepšinio sirgaliai, šimtai tūkstančių mūsų šalies piliečių.
Pademonstravusių pasauliui, kad jiems Lie-tu-va nėra tuščias žodis. Kad Lietuvoje vis dar gyvena šimtai tūkstančių kovingų, savo valstybės orumui ir garbei neabejingų žmonių. Savo meilę parodančių per krepšinį. Juk sirgalius iš tiesų serga už Lietuvą. Ir nuo to nepavyks pasiskiepyti.
Tai kažkas daugiau nei sportas. Tai kažkas daugiau nei taisyklės. Tai aistra. Tai korida, kai ūmai galime tapti įsiutusiais buliais. Vien už tai, kad „iš mūsų" atėmė kamuolį ar įsūdė pražangą. Tai absoliuti vienybė, kokios niekada nepasieks jokia partijų koalicija. Net Juknevičienė su Kubiliumi. Taisyklėse besipainiojantys, teisėjus bandantys nušvilpti, priešininkų komandas bandantys paveikti, išgąsdinti lietuviai tiek ploja, staugia, kai Jonas Valančiūnas pataiko tritaškį, kad tampame visai nepanašūs į šiauriečius. Tarsi užaugę ne prie Nemuno, bet Kaukaze.
„Ant kalno mūrai!"
Simonas Daukantas, kadaise aprašęs būdą lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, turbūt nesuvoktų, kas su mumis vyksta. Kažkas - be šarvų ir visiškai neginkluotas, meta kažkokią pūslę į žuvims gaudyti visiškai netinkamą krepšį-tinklą. O jei pataiko, nesvarbu, kad ta pūslė vis vien iš krepšio iškrenta, kiti lietuviai, kalnėnai beigi žemaičiai iš džiaugsmo klykia. Tarsi didžiausią žuvį pagavę. Štai toks dabar jų būdas.
Trimis spalvomis išsidažo veidus, mosikuoja vėliavomis, maskatuoja trispalviais šalikais, mosikuoja trispalvėmis kepurėmis, dar ir savo vaikus išdažo. Ir traukia dainą „Ant kalno mūrai, joja lietuviai!". Nors jokių arklių nesimato. O mūrai - irgi ne mūsų. Suomių Tamperės, latvių Rygos ar Vilniaus Lazdynų.
Kovoja lietuviai!
Krepšinio sirgaliai kuo puikiausiai atskleidžia mūsų tautos, piliečių charakterį. Mes nuoširdžiai gerbiame kovotojus. Mes tiek kovotojus gerbiame, kad neteisiame jų net tada, kai jie pralaimi. Vis vien išlydime iš aikščių plojimais ir skanduodami „Lie-tu-va!" Mes suprantame, kada žmonės dėl Lietuvos garbės iš tikrųjų aukojasi. Ir tai įvertiname.
Nesvarbu, jog Lietuvos krepšinio rinktinė ketvirtfinalyje pralaimėjo graikams, tačiau mes nuo pat Europos čempionato pradžios matėme, kaip mūsų vyrai kaunasi. Nepaisydami, jog bet kada gali gauti sunkią traumą, kuri net gali sugriauti tolesnę sportininko karjerą. Nepaisant to, jog visiškai nepailsėję turės grįžti į savo sporto klubus. Manote, mes nesuprantame, kada žmonės iš tikrųjų aukojasi, o kada - tik mala liežuviais? Dar ir kaip suprantame!
Tyli įtakotukai
Ir kartu jautėme kažkokį nemalonų dvilypumą. Tuo metu, kai 10 tūkstančių mūsų sirgalių Rygos arenoje visa savo išvaizda demonstravo beribį palaikymą ir tikėjimą savo Tėvyne, Lietuvoje vis dar vyko nykios ministrų postų dalybos. O žymieji įtakotukai bei įtakotukės vapėjo apie dronus Lenkijoje. Apie laikrodžių bei ausinių pristatymą, paraiškų rašymą, rankines, kosmetines bei neapykantos kalbą.
Anksčiau dar vienas įtakingasis Tamperėje pastebėjo vieną mūsų „budulį", o daugiau - net nė vieno krepšininko. Jau nekalbant apie sirgalius.
Tačiau šis Europos vyrų krepšinio čempionato laikas vis vien pademonstravo retą, gal net unikalų dalyką. Šimtai tūkstančių mūsų piliečių masiškai atsuko kasdieniams influenceriams, politiniams manipuliuotojams, komunikuotojams nugaras. Ir veidus nukreipė į Tamperės, Rygos arenas. Į visus televizorius, transliavusius krepšinio kovas miestų aikštėse, baruose, darbovietėse ar namuose.
Simboliškai galima sakyti, jog Lietuvos piliečiai, pavargę nuo negarbingų kovų, žaidimų, rietenų, nutarė geriau stebėti garbingą mūsų krepšininkų kovą. Be jokių užkulisinių žaidimų. Tiesiog aiškiai ir paprastai - už mus.
Patriotizmo pamoka
Jei matai, kaip žmogus dėl Lietuvos kaunasi, tu niekada jo nepavadinsi kreivarankiu. Nesityčiosi. Gerbsi. Net ir tuo atveju, jei laimėti nepavyks. O Lietuva juk laimėjo, nes po dešimties metų pertraukos vėl atsidūrė ketvirtfinalyje. Už nugaros palikusi daug didesnių valstybių komandas.
Bepigu suformuoti rinktinę Italijoje ar Prancūzijoje, kur gyvena 60-80 milijonų piliečių. O mažytė Lietuva vis vien kaskart suranda sportininkų, kuriems, kaip J.Valančiūnas sako, yra garbė kovoti už Lietuvą: „Visi jaučia garbę, yra laimingi, kad jie atstovauja šaliai (...) Džiaugiuosi būdamas to dalimi".
Šiemet krepšinio rinktinėje buvo daug jaunų sportininkų. Kai kurių pavardžių dar net nebuvome įsidėmėję. Vidutinis rinktinės amžius - 27 metai, o Ąžuolui Tubeliui tik 23-eji. Rokui Jokubaičiui ir Marekui Blaževičiui tik 24. Anot rinktinės vyriausiojo trenerio Rimo Kurtinaičio, padėtas puikus pagrindas ateičiai.
Bet svarbiausia - įsitikinome, jog Lietuvoje vis dar gyvas kovotojo, kario genas. Dar nesame minkšti, pūkuoti. Maskatuojantys tik vaivorykštinėmis vėliavėlėmis. Dar sugebame suprasti, kas laikina, kas praeis, o kas - iš tikrųjų būtina, kad Lietuva išliktų. Valstybėms būtini kovotojai. Ne skundikai, ne intrigantai, ne sukčiai, ne prisitaikėliai, bet kovotojai. Kurie, kaip J.Valančiūnas, gali pasakyti, jog mes komandoje kaip broliai. Tai geriausia patriotizmo mokykla.
Todėl nesistebėkime, kodėl visi, nepaisant postų, išsilavinimo, turto, politinių pažiūrų ar prietarų, ūmai tampame kvaištelėjusiais, „suvaikėjusiais" sirgaliais. Kartais net be muzikinės klausos staugiančiais „Ant kalno mūrai!". Nes mes visi slapčia, ar atvirai vis dar mylime Lietuvą. Tiek kartų keiktą, bet vis vien nepamainomą.
