Dirbti tingi ar tiesiog neapsimoka?

Tačiau, kaip skelbia Užimtumo tarnyba (UT), visose Europos darbo rinkose taip pat pastebimas neapibrėžtumas - nežinia, į kurią pusę per tris artimiausius mėnesius nukryps Europos darbo rinkos barometro strėlė. Daugės darbų ar mažės? O kokias tendencijas šis barometras prognozuoja Lietuvai?

Tendencijas, jog Europoje mažėja darbininkų iš Lietuvos poreikis, šiuo metu atspindi ir portalo www.cvmarket.lt skelbiami darbo pasiūlymai.

Nors yra 315 pasiūlymų dirbti užsienyje, tačiau tik 34 skelbimai kviečia dirbti Vokietijoje, 20 - Olandijoje, o Airijoje, Islandijoje ir Norvegijoje - tik po vieną.

O šit Latvijoje, o ypač Estijoje lietuviai šiuo metu net labai pageidaujami.

Pvz., būtų galima įsidarbinti vieno parduotuvių tinklo klientų pagalbos centro specialistu/-e Latvijoje, Rezeknėje, ir į rankas gauti 1260 Eur.

Atlyginimų skirtumai užsienyje ir Lietuvoje, nors ir mažėja, bet vis dar išlikę.

Pavyzdžiui, lietuvis betonuotojas, komandiruotas į užsienį, gali per mėnesį uždirbti 2700-3500 Eur į rankas.

O dirbant tik Lietuvoje, darbdaviai net ir didžiausiuose miestuose siūlo betonuotojams 1200 - 1023 Eur į rankas.

Sutikime, jog betonuotojo darbas yra sunkus fiziškai. Tad jaunam, sveikam lietuviui jau geriau pakentėti užsieniuose ir uždirbti perpus daugiau.

Lietuvoje, kaip skelbia UT, registruotas nedarbas sudaro 8,7 proc., o blogiausia padėtis - Utenos ir Panevėžio apskrityse, kur nedarbas siekia 10,1 proc. ir 9,9 proc. Remiantis SODRA, dabar Lietuvoje dirba 1,45 milijonai žmonių, o galėtų įdarbinti dar daugiau.

Gruodį 7,6 tūkst. laisvų vietų buvo gamyboje, 1,1 tūkst. prekyboje, o statybos įmonės galėjo įdarbinti 0,7 tūkst. darbininkų. Tačiau jaučiama, kad lietuviai sausį linkę pailsėti, o į darbus įsitraukti pavasarėjant.

Europos darbo rinkos barometrą sudarinėja Vokietijos užimtumo tyrimo institutas, surinkęs duomenis iš Europos valstybių užimtumo tarnybų. Barometro skalė -nuo 90 balų iki 110 balų.

Jei valstybės darbo rinka įvertinama 90-čia balų, tai reiškia, jog situacijos tos valstybės darbo rinkoje yra labai prasta. O jei gauna 110 balų, tai darbo rinka labai gera.

Tačiau paprastai jokia valstybė tokios tobulybės nepasiekia. Mat barometras dar atskirai apskaičiuoja A ir B komponentus. A rodo, koks per artimiausius tris mėnesius prognozuojamas konkrečios valstybės nedarbas.

Sprendžiant iš sausį paskelbto barometro, darbo rinkoje geriausiai atrodys Švedija (102,4 balai). Ji turės ir mažiausią nedarbo lygį (104,8 balai).

Mažiausiai šansų įsidarbinti būtų Šveicarijoje, nes barometras jai duoda tik 97 balus.

O mažiausias vietinių gyventojų užimtumas (95,7 balai) yra Liuksemburge.

Lietuvoje, anot barometro, artimiausios darbo rinkos tendencijos vertinamos 98,9 balais, o nedarbas - 99,7 balais.

Komentuoja Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentė Aurelija MALDUTYTĖ:

Visus, kurie šaukia, kad neturi darbo, aš labai kviečiu dalyvauti UT rengiamose mugėse, nes ten nuolat siūlomi darbai - ir kvalifikuoti, ir mažai kvalifikuoti, kur galima išmokti pas darbdavius kažką. Čia pirmas dalykas.

Nes mūsų patirtis rodo, kad nors yra 1000 bedarbių, o prie didesnių miestų - ir 10 000, tačiau ieškai vieno valytojo mieste ir vis vien negali surasti, nes mūsų sistema tiesiog neskatina dirbti. Prieš nepilną mėnesį gavome iš Laisvosios rinkos instituto nedarbo spąstų apžvalgą.

Tie spąstai pas mus bene didžiausi Europoje. Tai rodo, kad visos bedarbiams sudėtos socialinės išmokos (per visokias paramas ir pan.) neskatina jų dirbti mažai apmokamų darbų, pavyzdžiui, gaunant MMA. Taip išeina, kad neapsimoka dirbti lietuviui!

O jei kalbėtume apie aukštos kvalifikacijos žmones, talentus, tai mes dėl jų konkuruojame ne tik tarp Lietuvos darbdavių, bet su visu pasauliu. Nes ateina ir dirbtinis intelektas - kuo labiau žmonės bus įgudę dirbti su visokiomis papildomomis technologijomis, tuo jie bus paklausesni ir galės rinktis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų darbdavių.

Lietuviai paklausūs Estijoje, Latvijoje? Bet mes irgi jau senokai pastebime, kad Lietuvoje daugėja čia dirbančių latvių.

Manau, kad turėsime visokių apsikeitimų darbuotojais visada. Ir tai turbūt nėra blogai, jei galime vieni kitus papildyti. Svarbu tik, kad mes turėtume pakankamai žmonių, kurie galėtų atlikti reikalingiausius darbus.

Mes iš Lietuvos banko jau kelintus metus pastoviai girdime, kad yra darbo rinkos įtampos rodiklis, kuris kitose ES šalyse mažesnis.

Tai reiškia, kad pas mus yra daug siūlomų darbo vietų, kurios vis neužpildomos. Yra bedarbių, kurie gyvena atokiuose rajonuose, o mes gamyklų juk ten perkraustyti negalime. Tarkime, bedarbiai gyvena Lazdijų rajone, o Klaipėdoje be proto trūksta darbuotojų.

Prašėme Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagalvoti apie žmonių mobilumo galimybę, kad tokie bedarbiai galėtų su savo šeimomis persikraustyti arčiau darbų.

Gal jie galėtų gauti kažkokias persikraustymo kompensacijas ir panašiai. Nes mes labai dažnai girdime, kad žmonės neturi kur palikti vaikų, kaip nuvažiuoti, nes autobusai nekursuoja ir t.t.

Didesnė problema yra su ilgalaikiais bedarbiais, kurių yra maždaug 30 00, bet skaičius neauga. Su jais dirba UT, kad sugrįžtų į darbo rinką, bet vien mūsų norų nepakanka, jei pas žmogų nėra motyvacijos.

Lenkijoje nedarbas apie 4 proc., o pas mus 8,7 proc. Tokį skaičių skelbia UT, tačiau Eurostat, gaunantis duomenis iš Valstybės duomenų agentūros, rodo 6,4 proc. O šiaip reikėtų pažiūrėti, kiek yra naujų bedarbių, ir kiek jų buvo įdarbinta per metus. Tai skaičiai praktiškai beveik lygūs.

Komentuoja Profesinės sąjungos „Solidarumas" prezidentė Kristina KRUPAVIČIENĖ:

Mes tas priežastis matome, kodėl darbdaviams trūksta darbininkų, o darbininkai neranda darbo. Pavyzdžiui, užsidarė tekstilės, siuvimo įmonės - „Visatex", „Baltija", jau nekalbant apie smulkesnes siuvyklas. Ten siuvėjomis dirbo dauguma pagyvenusios moterys, kur joms rasti darbo?

Prekybos centruose jau savitarnos aparatai ir šiaip reikia jaunesnių žmonių, kad prekes kilnotų. Savo ateljė dauguma moterų taip pat negali įsteigti, nes atlikdavo tik atskiras siuvimo operacijas. Pavyzdžiui, tik rankoves siūdavo.

Aš pati kilusi iš Šalčininkų rajono, todėl labai gerai žinau, kaip rajonuose žmonės savo darbo vietą brangina, kad tik, neduok Dieve, jų neatleistų. Iš Šalčininkų žmonės važiuoja dirbti į „Maximą" Vilniuje, į „Vilniaus paukštyną". Keliasi 3-4 val. ryto.

Komentuoja verslininkas Tautvydas BARŠTYS:

Aš manau, kad tie žmonės, kurie turėtų dirbti, jie stovi darbo biržose, o pensininkai, kuriems jau reikėtų ilsėtis, vis tiek dirba. Vieni nenori dirbti, o kiti per daug nori dirbti, todėl paradoksali situacija.

Kodėl žmonės vengia neva neprestižinių darbų? Mūsų šalyje lietuviui dirbti fizinį darbą nepatinka, todėl ir sniego gatvėse nėra kam nuvalyti, o užsienyje bet koks darbas yra tinkamas, gerbiamas, jei jis reikalingas visuomenei. Mums ir pilietiškumo trūksta - tauta suskaldyta. Man tai patinka žydų tauta.

Kaip ją kas bevertintų, bet jeigu reikia, jie iškart skuba vieni kitiems padėti, o jei karas - ginti valstybę. Toks patriotiškumas, vieningumas yra, o mes dirbtinai supriešinti į vatnikus. Dirbtinai supjudyta mūsų liaudis, net ir už pinigus kurstoma, todėl žmonės išvyksta iš čia.

Sėdi užsieniuose iki pensinio amžiaus. Ir tokio darbingo amžiaus lietuvių yra išvykusių apie 60 proc. Tie, kurie turėjo čia kurti produktą, išvažiavę kuria produktą kitai šaliai, o uždirbtus pinigus pasideda kaip indėlius.

Lietuvoje veikiančiuose komerciniuose bankuose guli indėlių už 21 milijardą eurų. Kaip mažai šaliai tai yra labai daug, bet tie pinigai faktiškai neįdarbinti, veikiami infliacijos.

Tad išvykusieji nėra mūsų rinkos dalyviai, o tie, kurie čia tik indėliuose laiko sukauptus pinigus, taip pat nėra mūsų rinkos dalyviai.