Ar sportas galėtų suvienyti Tautą?

Apie tai, kas galėtų tapti skaldomą visuomenę vienijančiu veiksniu, kas tampa ypač svarbia užduotimi, „Respublika" diskutavo su buvusiu Pasaulio lietuvių bendruomenės Sporto reikalų komisijos pirmininku ir vienu iš Pasaulio lietuvių žaidynių organizatorių Laurynu R. MISEVIČIUMI.

- Kiek bendruomenių vienija Pasaulio lietuvių bendruomenė?

- Sakant vaizdžiai - visą pasaulį. Kalbant konkrečiau, Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) yra lietuvius visoje planetoje vienijanti nepolitinė visuomeninė organizacija, kurią sudaro visi lietuviai, gyvenantys už Lietuvos Respublikos ribų, bei jų šeimų nariai, kurie pripažįsta PLB Konstituciją, jos veiklos tikslus ir principus. Šiuo metu PLB jungia 55 pasaulio šalyse veikiančias lietuvių bendruomenes. PLB veikia nevyriausybinių (NVO) organizacijų pagrindu.

- Tautiečius likimas išblaškė ne tik po skirtingas šalis, bet ir po skirtingus kontinentus, tačiau jie visgi palaiko ryšį?

- Taip, lietuvių bendruomenės yra ir Azijoje, ir Pietų ar Šiaurės Amerikoje, taip pat Afrikoje ir Europoje, žinoma, ir Australijoje. Tik Antarktidoje dar neturime registruotos mūsų tautiečių bendrijos, nors gal dar kas nors ims ir įkurs. O šiais laikais palaikyti ryšį pasitelkus modernias technologijas ir socialinius tinklus nėra taip sudėtinga, kaip kad tai buvo prieš kokį šimtą metų. Tie lietuviai, kurie buriasi į bendruomenes, yra pati veikliausia ir aktyviausia mūsų diasporos dalis, todėl neturėtų stebinti tai, kad jų ryšiai yra tamprūs ir stabilūs.

- Kadaise lietuviai mokėjo susiburti ir buvo labai vieningi. Kaip vertintumėte dabartinį vieningumą, žiūrint tiek į situaciją šalies viduje, tiek užsienyje?

- Kadangi jau trejus metus daugiau laiko praleidžiu sugrįžęs į Lietuvą, negu gyvendamas užsienyje, natūraliai daugiau stebiu ir nuolatinius mūsų šalies gyventojus, ne tik diasporą. Galiu pasakyti tiesiai šviesiai, tarp užsienyje gyvenančių lietuvių vienybės yra gerokai daugiau, negu gimtinėje. Emigravus ir negyvenant Lietuvoje kasdien, mes kur kas labiau linkę romantizuoti savo kraštą, nes pasiilgstame lietuvių kalbos, kultūros ir įprastų tradicijų, kurias užsienio šalyse išlaikyti yra kur kas sudėtingiau.

Tuo pat metu čia, vietoje, girdi kalbant lietuviškai kiekvieną dieną, bet kada valgai keptą duoną ir cepelinus, kas vakarą gali gurkšnoti lietuvišką alų, aronijų vyną. Eini į lietuviškus spektaklius, koncertus, krepšinį. Prie gero greit priprantama, ir viso to pradedi nebevertinti. Kažkiek nuotaiką sugadina ir ilgokai užsilaikantys rudeniniai ar žiemiški orai, bet labiausiai - Lietuvos politikai ir valstybinių institucijų darbuotojai.

Tačiau po tamsiausio metų laiko ateina šviesesnis, žiemą keičia pavasaris, ir žmonių ūpas pagerėja. Galbūt ir Seimas šiltesniais metų laikais priima geresnių sprendimų, tada ir visuomenė į viską ima žvelgti palankiau.

Dabartinis vieningumas gražiausiai atsispindi Kaune - gali Kauno krepšinio klubas „Žalgiris" serbus sudaužyti 41 taško skirtumu, prieš tai pralaimėjęs turkų komandai didesniu negu 20-ies taškų skirtumu, tačiau visi bilietai Nemuno salos arenoje išparduoti 28 stipriausios Senojo žemyno vyrų krepšinio lygos rungtynėms iš eilės.

Kauniečiai susivienija akimirksniu, kuomet reikia gaudyti visuomenei pavojingus nusikaltėlius, į miesto teatrus neįmanoma gauti bilietų kelis mėnesius į priekį ir pan. Norėtųsi, kad visa Lietuva, o ypač Seimo nariai, pasimokytų iš diasporos ir... kauniečių vienybės.

- Jūsų nuomone, tokiai mažai tautai kaip lietuviai reikia išmokti būti vieningiems?

- Manau, lietuviai yra pakankamai vieningi, kuomet atsiduria kritinėje situacijoje. Mes istoriškai geriausiai susivienijame prispausti prie sienos. Tuomet, kylant grėsmei mūsų egzistencijai, kaip ir žydai, sugebame deramai pasipriešinti bei net nugalėti kur kas skaitlingesnius ar galingesnius už save priešus. Tačiau atsipalaiduojame kasdienybėje, kuomet gyvename visai neblogai, ir nieko netrūksta.

Kita vertus, nemažai lemia nepasitikėjimas valdžia. Girdžiu daugelį sakant - jeigu valstybinėse institucijose vagiama, išaiškėja ministerijoms pavaldžių departamentų vadovybės milijoninių kyšių ilgametės schemos, miestelių policija pro pirštus žiūri į cigarečių ar alkoholio kontrabandą, didesnė pusė Gariūnų turgaus iki šiol prekybai naudoja grynus pinigus be aiškios jų apskaitos bei vykdo naktinę prekybą, nes taip lengviau išvengti mokesčių, ir niekas tuo iš atsakingų institucijų nepasidomi, kodėl aš, paprastas žmogus, turiu stengtis galvoti apie savo šalį ar aukoti dalį gerbūvio dėl bendros vienybės?

Vis dėlto, manau, patriotizmo lietuviams netrūksta, niekas masiškai iš šalies nebebėga, nes tikrai Lietuvoje gyventi darosi vis geriau, sugrįžtančių, tokių kaip ir pats esu, jau bent 5 metai daugiau, negu išvykstančiųjų. Todėl sakyčiau, kad vieningi mes mokame būti, tik kartais tai pamirštame.

- Kokie pavojai kiltų Lietuvai, jeigu apie vienybę bus pamiršta per ilgai?

- Esame maža šalis ir tauta. Jeigu nebus vienybės, būsime tiesiog suvalgyti priešų iš svetimų kraštų ir vidinių intrigantų. Be vieningumo, mums gresia Prūsijos ar Mozūrijos, kurių etniniai gyventojai, lietuviams artimos baltų tautos, buvo išnaikintos karingų kaimynų ir į Baltijos regioną atsikrausčiusio vokiečių ordino, likimas. Juo labiau dabar, kuomet grėsmės, tiek geopolitinės, tiek kultūrinės, vienodai atkeliauja tiek iš Rytų, tiek ir Vakarų, tradicinių konservatyvių pažiūrų lietuviams iššūkių pilna iš visų įmanomų pusių.

- Ar galėtų sportas tapti tuo vienijančiu veiksniu, vėlgi kalbant tiek apie situaciją šalies viduje, tiek apie užsienį?

- Sportas ir yra, mano giliu įsitikinimu, tas lengviausiai prieinamas masinis vienijantis reiškinys. Šią vasarą Palangoje susirinko sportininkai mėgėjai iš beveik 40 išeivijos bendruomenių. Jie kartu su vietiniais Lietuvos įvairių sporto klubų atstovais dalyvavo XII-osiose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. Renginys - ypač uždarymo ceremonija ant Palangos tilto - priminė Baltijos kelią ir Sąjūdžio laikus.

Net ir skirtingų politinių srovių seimūnai, valstybinių institucijų atstovai laikėsi nerašytų vienybės taisyklių - nebuvo nė vieno kivirčo ar bereikalingų kaltinimų nuo tribūnos. Visi kaip vienas susirinkome švęsti diasporos sporto šventės, juk bet kuris, laimėjęs medalius 30 sporto šakų varžybose, buvo lietuvis, tik vieni jų gyvenantys Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, o kiti - Londone, Niujorke, Toronte.

Lygiai taip visą be išimties Lietuvą suvienija mūsų stipriausių profesionalių sportininkų pergalės - daugiausia krepšinio aikštelėse, disko metimo sektoriuose, plaukimo baseinuose. Negaliu dar sykį nepaminėti Kauno „Žalgirio" krepšininkų fenomeno, kai kiekvieną „Eurolygos" mačą savo mylimos komandos varžybų stebėti renkasi pilnutėlė 15-20 tūkst. žmonių talpinanti arena, nepriklausomai nuo galutinio rezultato!

- Tai gal galėtų ateinantys 2026 metai tapti, tarkim, lietuvių vienybės metais?

- 2026-ieji Lietuvoje bus vyskupo Motiejaus K.Valančiaus metai, reiškia, visuomenę užvaldys blaivybės idėjos, pagerės tautinė savimonė. Blaivybė ir XIX a. pabaigoje nebuvo suprantama kaip abstinencija, net davę priesaikas ir įšventinti blaivininkai galėjo saikingai gerti alų, midų ir vyną.

Tačiau viskam reikalingas saikas, o kadangi žemaičių vyskupas Valančius vėlesniame savo gyvenimo etape persikėlė į Kauną, būtent mano gimtajame mieste prie Nemuno ir Neries parašė geriausius savo kūrinius, todėl, sakyčiau, ateinančiais metais Lietuva turėtų imti pavyzdį iš kauniečių. Ypač, kai kalbama apie vienybę ir susitelkimą savo bendruomenės, miestiečių labui.

Ar taps Raudonojo Ugninio Arklio metai lietuvių vienybės metais? Manau kad tikrai taip. Ir tam vėl pasitarnaus ne kas kitas, o sportininkai. Esu įsitikinęs, kad lietuviai pagaliau iškovos ir istorinį žiemos Olimpiados medalį - Milano-Kortinos olimpinėse žaidynėse, vyksiančiose kitų metų vasarį. Tai taps visuotinio džiaugsmo Lietuvoje priežastimi, tada euforijos apimtajame mūsų krašte įsiviešpataus vienybė.

- Gal tokius teigiamus procesus galėtų paskatinti ir politikai?

- Iš politikų reikėtų vieno - nesikišti, kur nereikia... Amerikiečių patarlė sako: nebandykite taisyti to, kas ir taip veikia. Deja, visuomet atsiranda Tautos „vedlių", kurie esą žino geriau už pačius žmones, ko pastariesiems reikia. Bet, kaip rodo istorija, jie irgi klysta, o už tokias klaidas vėliau moka eiliniai žmonės.

O kalbant apie jurisdikciją, sportą labiau priskirčiau prie ekonomikos ir turizmo, negu, kaip dabar Lietuvoje yra, prie švietimo ir mokslo. Slovėnija, kuri yra truputį mažesnė už Lietuvą gyventojų skaičiumi, ir Kroatija, kuri yra šiek tiek didesnė, turi panašią struktūrą. Manau tai ir lemia, kad tiek šių abiejų Balkanų šalių profesionalaus sporto rezultatai, tiek gyventojų masinis fizinis aktyvumas, lyginant su šiandienine Lietuva, atrodo žymiai geriau.

Jeigu pats eičiau į politiką, o tokių planų ateityje turiu, tikrai siekčiau turizmo ir sporto „susivienijimo". Nes vienybės per daug tikrai nebus.

Faktai apie PLB

Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) - lietuvius visame pasaulyje vienijanti visuomeninė nepolitinė organizacija, įkurta 1958 metais Niujorke (JAV).

Kiekviena 55 pasaulio šalyse veikianti pasaulio lietuvių bendruomenė tvarkosi pagal savo priimtą statutą, prisiderindama prie šalies, kurioje ji veikia, sąlygų bei įstatymų ir PLB Konstitucijos. PLB veikia nevyriausybinių organizacijų pagrindu.