Ar pateisinamas premjerės Ingos Ruginienės elgesys Mišiose?

Nesiekė nieko įžeisti

Viešoje erdvėje pasipylė komentarai, vertinantys premjerės poziciją Mišiose. Kai kurie politikai tokį elgesį vadino nepagarbiu ir chamišku bei svarstė, kad tokiu atveju premjerė galėjo visai nedalyvauti Mišiose.

Ministrės pirmininkės patarėjas Ignas Algirdas Dobrovolskas „Vakaro žinioms" aiškino, kad premjerė Mišių metu kartu su tikinčiaisiais tiek stojosi, tiek sėdėjo, tai matyti ir viešoje transliacijoje. „Vis dėlto visų religinių apeigų ji neatliko, nes yra nepraktikuojanti katalikė ir taip pat dėl asmeninių sveikatos priežasčių, premjerė netoleruoja smilkalų.

Ministrė pirmininkė savo elgesiu nesiekė nieko įžeisti ar demonstruoti nepagarbos. Ji dalyvavo renginyje pagerbdama 1863-1864 metų sukilimo dalyvius, laikėsi nustatyto protokolo ir elgėsi pagal savo asmeninius įsitikinimus bei savijautą", - kalbėjo jis.

Galioja bendras pagarbos principas

„Vakaro žinios" pasidomėjo, kokia yra Bažnyčios pozicija, jei Mišiose dalyvauja žmogus, kuris neatlieka religinių apeigų, bet yra Mišiose, nes, matyt, to „reikalauja" einamos pareigos ir pan.

Vilniaus arkivyskupijos kurijos komunikacijos koordinatorius kun. Mykolas SOTNIČENKA paaiškina, kad Bažnyčia yra atvira visiems ir laukia visų. „Laukiami ir tikintys, ir abejojantys, ir ieškantys, ir netikintys žmonės. Vis dėlto netikintiesiems nėra jokio būtinumo dalyvauti pamaldose. Jei asmeniui religinės apeigos kelia vidinį diskomfortą ar prieštarauja jo įsitikinimams, galima pasirinkti jose nedalyvauti", - teigė kunigas.

Jis atkreipė dėmesį, kad asmenys, kurie nėra praktikuojantys katalikai, nėra įpareigoti atlikti liturginių gestų - klūpėti, žegnotis, kalbėti maldas ar priimti Šv. Komuniją.

Vis dėlto, pasak kun. M.Sotničenkos, net ir netikintiems galioja bendras pagarbos principas: dalyvaujant erdvėje, kuri kitiems yra šventa, dera elgtis tarsi svečiuose - ramiai, santūriai, taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi tau svarbioje sakralioje erdvėje. Tylus, pagarbus stebėjimas, netrukdant apeigoms yra pakankama laikysena.

Vykstant liturgijai esminis dalykas yra pagarba bendruomenei.

„2025 metais Vatikane vyko popiežiaus Pranciškaus laidotuvės ir išrinktojo popiežiaus Leono XIV ingresas. Jų metu susirinko ne vien katalikai ar krikščionys, bet ir kitų religijų žmonės, taip pat ir agnostikai. Tose Mišiose dalyvavo bene visų diplomatinių misijų prie Šventojo Sosto vadovai. Jie laikėsi pagarbos susirinkusiai bendruomenei etiketo.

Tai yra demonstratyviai neišsiskirti iš aplinkinių ir gerbti susirinkusią katalikų bendruomenę", - „Vakaro žinioms" pasakojo Vilniaus arkivyskupijos kurijos komunikacijos koordinatorius ir pridūrė, kad nebūtina žegnotis, kalbėti maldų, klauptis.

Tačiau iš pagarbos susirinkusiems katalikams stovima, kai visi stovi, ir sėdima, kai visi sėdi.

Kunigas akcentavo, kad ne vien atvejais Vatikane, bet ir pamaldose per valstybines ar istorines Mišias - kur susikerta religija, politika ir simbolika - tikimasi didesnio santūrumo ir svarbu laikytis bendro ritmo - stovėti, kai stovi visi, sėdėti, kai sėdi visi - ne kaip tikėjimo išraiškos, bet kaip kultūrinės pagarbos gesto.

Apie ką Bažnyčia jaučia pareigą kalbėti

Dažnai ir atlaidų metu meldžiamasi už politikus. Ir dalis politikų tokiose Mišiose aktyviai dalyvauja. Galime išgirsti net tokių pastebėjimų, esą tokios maldos yra religijos ir politikos painiojimas.

Kun. M.Sotničenka, sumišusiems dėl tokios praktikos, paaiškina: tokiose Mišiose meldžiamasi ne už konkrečius sprendimus ar partines kryptis, bet už pačius asmenis: jų išmintį, atsakomybę, sąžiningumą, gebėjimą tarnauti bendrajam gėriui, taip pat už taiką ir teisingumą.

„Bažnyčia aiškiai skiria politiką nuo vertybinių klausimų. Taika, žmogaus orumas ir teisės, gyvybės apsauga, socialinis teisingumas - tai universalios vertybės, apie kurias Bažnyčia jaučia pareigą kalbėti, - tikina kun. M.Sotničenka. - Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas teigia, kad kiekvienas žmogus turi Dievo duotą orumą. Kai politiniai sprendimai kelia grėsmę ypač pažeidžiamiausiems, Bažnyčia turi moralinę pareigą prabilti - dažnai kaip balsas tiems, kurie neturi balso."

Kunigas akcentuoja, kad Bažnyčia savo poziciją išreiškia ne todėl, kad jai rūpėtų rinkimų rezultatai ar partijų politika, bet tam, kad įstatymai ir politika gerbtų žmogaus orumą, teisingumą ir solidarumą, kad liudytų moralinę tiesą, saugotų pagrindines laisves ir skatintų bendrąjį gėrį.

„Bažnyčios praktika rodo, kad dvasininkai dažnai tampa pašnekovais, dvasios tėvais ir patarėjais ne tik eiliniams tikintiesiems, bet ir viešas pareigas einantiems asmenims. Tokie pokalbiai vyksta privačiai ir apima ne politines strategijas, o žmogiškus ir dvasinio gyvenimo iššūkius - šeimą, atsakomybės naštą, moralines dilemas. Tai yra asmeninio pasitikėjimo santykis, kuris egzistuoja tiek su politikais, tiek su bet kuriuo kitu žmogumi", - kad politikai neretai ieško atsakymų pas dvasininkus, patvirtina kunigas Mykolas.