Ar mokykloje pertrauka dar atlieka savo paskirtį?

Tyrimai Lietuvoje rodo, kad nuo 70 iki 90 proc. (10-17 m.) mokinių pertraukas praleidžia prie telefono, dažnai neatsitraukdami nuo soc. tinklų, vaizdo įrašų ar žaidimų. Tai jau nebe vienos mokyklos iššūkis, o visuotinė tendencija.

Tačiau prieš vertinant ar kritikuojant, norisi pakviesti į daug paprastesnę diskusiją: Kam apskritai skirta pertrauka? Poilsiui? Judėjimui? Bendravimui? Laikui atsigauti po pamokos? Ir ar ši paskirtis šiandien dar įgyvendinama?

Telefonas per pertrauką

Iš šalies gali atrodyti, kad vaikas pertraukos metu atsipalaiduoja: ramiai sėdi, kažką žiūri ar žaidžia. Tačiau psichologinė realybė kitokia.

Nors gali pasirodyti, kad didžiausią protinį krūvį vaikas patiria pamokose, ypač matematikos ar chemijos, tačiau pamokų metu smegenys dirba nuosekliai, kryptingai ir gana stabiliai. Informacija ateina struktūruotai, tempas nuspėjamas, o dėmesio apkrova yra pastovi. Tai reikalauja pastangų, tačiau ta apkrova yra aiški ir prognozuojama.

Tuo tarpu pertraukoje, kai vaikas įsijungia telefoną, apkrova paradoksaliai išauga. Skrolinimas, soc. tinklai, žaidimai, trumpi vaizdo įrašai sukelia dažnus dėmesio šuolius.

Smegenys ne ilsisi, o perkraunamos trumpais, intensyviais impulsais, kurie energiją eikvoja kur kas sparčiau nei pamokoje.

Todėl protinis nuovargis po telefono nėra mažesnis - dažnai jis yra didesnis, nes dopamino pliūpsniai nuo kiekvieno vaizdo ar žaidimo nuolat pažadina smegenis ir neleidžia joms ilsėtis.

Metaforiškai tai palyginčiau su automobilio važiavimu, kai mokytis pamokoje yra tarsi važiuoti ramiu, tiesiu keliu - stabiliai, nuspėjamai, savo ritmu.

O telefonas per pertrauką dažnai primena kelionę dideliu greičiu per staigius posūkius ir kalnelius. Kaip ir vairuojant tokį kelią, po intensyvios atkarpos sunku iškart grįžti į ramų važiavimą - tam reikia laiko ir pastangų.

Taip ir vaikui - po tokios „pertraukos" protui reikia laiko nusileisti į ramesnį režimą, kad jis vėl galėtų susitelkti į pamoką.

Dėl to mokytojai ir tėvai dažnai pastebi gana aiškius požymius: vaikui sunku įsijungti į pamoką, jo protas ilgiau „atsibudinėja", tampa dirglesnis, sunkiau koncentruoja dėmesį, dažniau daro neapdairias klaidas.

Kartais atrodo, kad vaikas girdi, bet nepriima informacijos - dėmesys tarsi slysta paviršiumi.

Tokie vaikai dažniau stokoja įsitraukimo, jiems sunkiau grįžti į ritmą po pertraukos, o pati pamokos pradžia tampa sudėtingiausia pamokos dalimi.

Ką rodo tyrimai?

Tyrimai Lietuvoje ir užsienyje rodo tą pačią kryptį: dažnas telefono naudojimas mokyklos metu siejasi su prastesniu susikaupimu, todėl vaikai sunkiau įsitraukia į veiklas, kurioms reikia pastangų.

Taip pat didėja nerimo, įtampos, socialinio jautrumo lygiai, o klasėse, kur ribojamas telefonų naudojimas pertraukų metu, pagerėja emocinis klimatas.

Bendraujant su tėvais dažnai girdžiu tuos pačius nusiskundimus: „Vaikas nenori eiti į mokyklą", „Jam sunku susikaupti", „Jis nenori įsitraukti į veiklas", „Jis visada kažkoks išsiblaškęs".

Pokalbio metu neretai paaiškėja, kad telefonas ir ekranai užima labai didelę vaiko kasdienybės dalį - tiek namuose, tiek mokykloje. Tėvai tai mato, bet dažnai dvejoja, ar čia tikrai slypi problemos šaknys.

Ką galime padaryti kartu?

Savivaldybės lygmens sprendimas. Aiški, visoms mokykloms vienoda kryptis. Savivaldybė gali įpareigoti mokyklas įrašyti į sutartis, kad telefonų reguliavimas mokyklos metu yra tėvų atsakomybė.

Tai užtikrina vienodą tvarką visoms mokykloms ir panaikina ginčą, kas turi nustatyti ribas. Tai taip pat suteikia mokykloms aiškų pagrindą komunikacijai su tėvais ir sumažina konfliktų.

Mokyklos vaidmuo. Mokyklos funkcija - ne drausti ar konfiskuoti, bet kurti aiškią struktūrą ir palaikančią aplinką. Tam labai svarbu, kad pertrauka vaikui turėtų realių alternatyvų, o ne tik „nebūk telefone".

Pavyzdžiui, erdvės judėjimui: koridoriuose ar kieme leidžiami judrūs žaidimai, trumpas pabuvimas lauke.

Taip pat tylos ar ramybės zonos tiems, kuriems reikia nusiraminti, stalo žaidimai, sporto inventorius, piešimas, konstravimas, skaitymo kampeliai. Ir galimybė tiesiog pabendrauti be struktūros ir ekranų.

Tėvų sutartinis įsipareigojimas. Į mokyklos sutartį gali būti įtraukta sąlyga, kad tėvai įsipareigoja riboti vaikų telefono naudojimą mokyklos metu.

Praktikoje tai reiškia kelis veiksmingus dalykus: aiškias namų taisykles, kada ir kam telefonas naudojamas mokyklos dienomis; ekrano laiko ar programėlių ribojimą mokyklos valandomis; susitarimą, kad pertraukos skirtos ne ekranams.

Svarbiausia, kad ribos būtų ne bausmė, o bendras susitarimas, kuris padeda vaikui mokytis savireguliacijos, o ne kovoti su suaugusiais.