Pirmosios finansų piramidės „tėvas“ - doro paštininko sūnus iš Italijos

Nauja - seniai užmiršta sena

Kaip jau minėjome, iki Č.Ponzio finansinis mechanizmas, kai nauji indėlininkai užtikrina pirmųjų investuotojų įdėtų lėšų grąžą, jau buvo gerai žinomas. Pavyzdžiui, 1869 m. žinoma aktorė Adelė Špiceder (Adele Spitzeder) laikraštyje įdėjo skelbimą: norintieji galėtų pasyviai užsidirbti investuodami nedidelę sumą. Turėdama vos 100 guldenų pradinį kapitalą (ir tuos pačius pasiskolintus iš draugės), Adelė sugebėjo įsteigti savo banką, o po trejų metų tapti viena turtingiausių Bavarijos ponių. Įdomu, kad į bet kokią kritiką ji atsakydavo, jog tai antisemitinių pažiūrų konkurentai bando jai pakenkti. Galop apie 30 tūkstančių patiklių naivuolių prarado 38 mln. guldenų.

Bet finansinės aistros liepsnojo ne tik Vokietijoje. Maždaug tuo pačiu metu kitame žemyne amerikietė Sara Hau (Sarah Howe) savaip kovojo už moterų teises. Ji organizavo taupomąjį banką „Ladies' Deposit Company", į kurį namų šeimininkės nešė sutaupytus pinigus. Pagal oficialią versiją Sarai pavyko apgauti 800 finansiškai neišprususių damų ir surinkti iš jų per 250 tūkst. dolerių. Alternatyvūs šaltiniai įvardijo dvigubai didesnę sumą (dabartiniu kursu tai būtų maždaug 13 mln. dolerių). Įdomu, kad demaskuota Sara buvo nuteista kalėti 4 metus, tačiau ir išėjusi iš kalėjimo bandė prasukti panašią finansinę schemą.

Nemanykite, kad greitai praturtėti troško vien moterys. Priešingai, vyrai ne tik aktyviau ieškojo klientų, bet ir žadėjo gerokai didesnę grąžą. Pavyzdžiui, 1899 m. veikęs Viljamas Mileris (William Miller) dėl žadamo rekordinio jo įmonės pelningumo buvo pramintas „520 procentų Viljamu". Buvęs buhalteris iš indėlininkų „nugręžė" 1 mln. dolerių (tai 32 mln. dolerių dabartiniu kursu). Vis dėlto galima suabejoti pateikiamais oficialiais duomenimis, nes po 5 metų kalėjime V.Mileris rado pinigų pradėti jau legalų verslą.

Doro paštininko sūnus

Šio žmogaus gyvenimas suteikia galybę peno svarstymams: kuris veiksnys - paveldimumas, likimas ar aplinka - labiausiai lemia avantiūristišką charakterį? Yra žinoma, kad Čarlzo senelis buvo Italijos respublikos teismo atstovas, o tėvas - doras paštininkas. Mažylis Čarlzas, gimęs 1882 m., buvo mylimas ir laukiamas vaikas. O kai jam sukako 10 metų, tėvai iš santaupų sumokėjo už jo mokslą prestižinėje privačioje mokykloje. Po kelerių metų, taip pat finansuojamas artimųjų, Čarlzas Ponzis, tada dar Karlas Poncis, išvyko tęsti mokslų Romos universitete „La Sapienza". Tačiau netrukus šeimos numylėtinio pinigai baigėsi - dėl linksmo gyvenimo baruose Čarlzas buvo išmestas iš universiteto.

Ką liko daryti neturtingam italui? Ieškoti geresnio gyvenimo už vandenyno, juk gėdingai grįžti namo nesinorėjo. Beje, XX a. pradžioje išvykti į Ameriką Italijos jaunimui buvo įprasta.

Du doleriai ir noras pralobti

Tai po 17 metų, tapęs milijonieriumi, jis pasakys, kad atvyko užkariauti kito žemyno, kišenėje turėdamas 2 dolerius. Tačiau į garlaivį jis sėdo anaiptol ne skurdžius. Jo dėdė apmokėjo kelionės išlaidas ir ambicingam sūnėnui įteikė 200 dolerių. Bet kelionė buvo ilga ir nuobodi, o kad ją paįvairintų, Čarlzas vėl pradėjo lankytis kazino ir baruose. Taigi atvykusio į Ameriką vaikino kišenėse išties švilpė vėjai. Naujajam imigrantui valdžia nelabai padėjo, todėl teko imtis bet kokio darbo. Galop jis rado nuolatinį uždarbį: restorane, kur įsidarbino valytoju, vėliau jam buvo pasiūlytos padavėjo pareigos. Bet ir čia Čarlzui pakišo koją polinkis į avantiūras: po ne vieno sukčiavimo ir vagystės atvejo jis buvo gėdingai išvytas.

Likimas dar kurį laiką bandė Č.Ponzį, kol šis 1907 m. persikėlė į Kanadą ir susipažino su kitu italu aferistu Luidžiu Zarosiu (Luigi Zarossi). Šis jau turėjo savo banką. Jo klientai buvo įtakingi ir turtingi žmonės, norintys greitai pagausinti kapitalą. L.Zarosis jiems siūlė investuoti už rekordines 6 proc. palūkanas, tačiau jas mokėjo ne iš investicijų pelno, o iš naujų indėlininkų įneštų pinigų. Kaip ir reikėjo tikėtis, bankas netrukus žlugo. Likęs be pinigų ir darbo, bet jau turėdamas galvoje įdomią praturtėjimo idėją, Čarlzas vėl turėjo ieškoti, iš ko gyventi. Jis nesugalvojo nieko geresnio kaip klastoti čekius ir galiausiai gavo trejus metus kalėjimo. Išėjęs į laisvę, Č.Ponzis grįžo į JAV.

Jam liko pažintys su buvusiais klientais iš ankstesnio darbo. Jiems rekomendavus, avantiūristas tapo kontrabandininku - padėdavo savo kraštiečiams nelegaliai persikraustyti gyventi į JAV. Nesunku suprasti, kad netrukus jis vėl buvo areštuotas ir teisiamas. Dabar kalėjime jis turėjo praleisti dvejus metus.

Jo kameros draugai pasirodė esantys tam tikruose sluoksniuose gan žinomi žmonės. Čarlzas Morsė (Charles Morse) buvo biržos spekuliantas, dėl ledų verslo monopolijos Niujorke pramintas „Ledo karaliumi". Ignacijus Lupas (Ignazio Lupo), kitas jo bičiulis, pagarsėjo kaip Sicilijos mafijos atstovas, kontroliavęs Atlantą. Tie du žmonės tiek žavėjo jaunąjį Čarlzą, kad jis net manė, jog jų nuosprendžiai - per griežti. Pats Č.Ponzis sugebėjo įgyti kalėjimo vadovybės pasitikėjimą. Jis buvo paaukštintas: buvęs skalbyklos darbininkas tapo kalėjimo pašto darbuotoju. Čarlzas tikrai galėjo pasigirti gražiu braižu, be to, nusimanė apie skaičius ir mokėjo kelias kalbas.

„Ponzi schema"

Išėjus iš kalėjimo, Č.Ponzio gyvenime prasidėjo geras laikotarpis. 1918 m. jis vedė, o 1919 m. vasarą sukūrė machinacijų mechanizmą. Čarlzas atsitiktinai atkreipė dėmesį į tai, kad prie laiško iš Europos buvo pridėtas tarptautinis atsakymo kuponas. Šį dokumentą buvo galima iškeisti į pašto ženklus, kad laiško gavėjas galėtų nemokamai išsiųsti atsakymą. Dėl valiutų kursų skirtumų toks kuponas šalyse kainavo skirtingai. Štai Čarlzas ir sumanė pirkti tokius kuponus Europoje ir brangiai pardavinėti Amerikoje.

Tačiau tai buvo tik idėja - iš tikrųjų kuponus buvo galima tik keisti į pašto ženklus. 1920 m. pradžioje Č.Ponzis Bostone įregistravo kompaniją „The Securities Exchange Company". Reklamoje buvo teigiama, kad didelė grąža iš pašto atsakymų kuponų leidžia lengvai gauti neįtikėtiną pelną - investuotą sumą per tris mėnesius galima padvigubinti. Tuo metu bankai mokėjo tik 5 proc. metines palūkanas. Žinia apie lengvą uždarbį greitai pasklido, investicijos sparčiai didėjo.

Verslas sekėsi puikiai: jeigu kas norėdavo „pačiupinėti" savo uždarbį, Č.Ponzis sumokėdavo, tačiau dauguma patiklių klientų neskubėdavo atsiimti palūkanų - savo „pelną" vėl investuodavo. Daugybė žmonių įkeisdavo namus ir investuodavo santaupas, kad praturtėtų pagal Č.Ponzio metodą. Č.Ponzio įmonė buvo įkūrusi filialus nuo Meino iki Naujojo Džersio. Per kelis 1920 m. mėnesius Č.Ponzio turtas padidėjo nuo kelių tūkstančių iki milijonų dolerių. Pinigai biure buvo kemšami į stalčius, šiukšliadėžes ir kraunami ant grindų. Liepos mėnesį jis per dieną uždirbdavo jau apie 1 mln. dolerių, ir tai buvo naujų indėlininkų investicijos.

Neįtikėtina finansininko sėkmė daugeliui kėlė įtarimų. Galop žurnalistai, padedant prokuratūrai, pradėjo tyrimą. Č.Ponzis iki paskutinės akimirkos išliko ramus, išdavinėjo pinigus ir vaišino spurgomis. Po oficialaus bankroto jo skola indėlininkams buvo tokia didelė, kad JAV vyriausybė atsiskaitinėjo su indėlininkais dar 10 metų. Č.Ponzis ir vėl atsidūrė kalėjime.

Vėlesniais metais Čarlzas Ponzis bandė spekuliuoti žeme, mėgino inscenizuoti savo mirtį, buvo deportuotas į tėvynę, Romoje dirbo gidu ir oro skrydžių bendrovės agentu, parašė autobiografiją. Galų gale jis mirė kito aferisto svajonių mieste - Rio de Žaneire. Jis apako, buvo suparalyžiuotas ir dienas baigė municipalinėje ligoninėje.