Kodėl mūsų protėviai paliko Afriką?

Ne iš gero gyvenimo

Gyvuoja paplitusi teorija, kad prieš tūkstančius metų dabartinės Sacharos teritorijoje tekėjo upės ir augo medžiai, sudarydami „žaliąjį koridorių", kuriuo keliavo gyvūnai ir senovės žmonės, apyvendindami kitas pasaulio vietas. Sudėtingesnis klausimas - kas privertė mūsų tolimus protėvius susirinkti mantą ir palikti tą „rojų"?

Naujo tyrimo autoriai mano, kad tai buvo susiję visai ne su rojaus sąlygomis. Tyrimo, apie kurį rašoma žurnale „Nature", autoriai ištyrė vulkaninį stiklą, rastą Etiopijoje, ir nustatė, kad prieš 74 tūkst. metų žmonės gyveno neregėtos sausros sąlygomis. Tokia padėtis, mano antropologai, privertė žmones prisitaikyti ir migruoti, kad gautų kuo daugiau pasiekiamų išteklių. Žmonės keliavo ne takais tankiai sužėlusiuose brūzgynuose, o palei sezonines upes ir kitus vandens telkinius.

Todėl reikėtų kalbėti ne apie „žaliuosius koridorius", o apie „žydruosius kelius", kurie prisidėjo prie to, kad Afrikos gyventojai pasklido po platųjį pasaulį. Antropologai net vadina sezonines upes „siurbliais", kurie gyventojus vagomis „pumpuodavo" nuo vieno vandens telkinio prie kito, kai vienas iš jų išdžiūdavo.

Vulkanai - migracijos katalizatoriai

Ieškodami atsakymų į klausimą, dėl ko žmonės prieš 74 tūkst. metų vis dėlto masiškai paliko Afriką, antropologai nukreipė dėmesį į archeologinį Šinfa-Metema 1 paminklą dabartinės Etiopijos šiaurės vakaruose, ketindami išsiaiškinti, kaip ten gyveno žmonės. Mokslininkai rado akmeninių darbo įrankių, gyvūnų kaulų, laužaviečių liekanų bei mikroskopinių vulkaninio stiklo duženų, kurių cheminė sudėtis atitinka Tobos supervulkano lavos sudėtį.

Toba išsiveržė kaip tik prieš 74 tūkst. metų ir, kaip mano tyrinėtojai, galėjo padaryti įtaką visai žmonijos istorijai, nors senovės žmonės išsiveržimo padarinius pakėlė palyginti lengvai. Šinfa Metema 1 antropologai surinko visą artefaktų kolekciją. Pavyzdžiui, iš kaulų ir dantų mokslininkai nustatė, kuo maitinosi vietos gyventojai. Pasirodo, jie medžiojo beždžiones, antilopes ir kitus žinduolius. O kai ištekliai pradėjo mažėti, perėjo prie žuvies.

Čia buvo rasta ir strėlių antgalių - tai ankstyviausias iki šiol rastas įrodymas, kad žmonės šaudė iš lanko. Ištyrę deguonies izotopus nuo žinduolių dantų ir ten rastų stručių kiaušinių lukštų fragmentų, antropologai nustatė, kad jie atitinka didelės sausros laikotarpį. Ir nors Šinfa Metemos 1 gyventojai vargu ar migravo, jie pademonstravo puikiai gebantys prisitaikyti sunkiais laikais, tai yra, jie niekur nesikraustė, o išsekus laukinių žvėrių ištekliams, išmoko gaudyti žuvį.