3 nuotr.Antanas Pocius - giesmių ir dainų autorius, bažnyčios vargonininkas, Plungės vaikų muzikos mokyklos fortepijono mokytojas, ilgametis įvairių organizacijų chorų ir vokalinių ansamblių vadovas.
Ir šiandien nė vienas plungiškių senjorų susibūrimas nepraeina nepadainavus jo sukurtų dainų apie sidabrinę jaunystę, žilagalvį Babrungą, Plungės parką ir žalias jo alėjas. Tai vienoje, tai kitoje Lietuvos bažnyčioje vis dažniau tenka išgirsti ir šiandieninių vargonininkų atliekamų A.Pociaus sukurtų giesmių, kurių natas ir žodžius, perduodami iš rankų į rankas, išsaugojo jo kartos vargonininkai.
Rugpjūčio 19-ąją A.Pociui būtų sukakę šimtas metų, jo amžino poilsio vieta - Plungės kapinėse. A.Pocius gimė 1913 m. Eržvilko valsčiaus Pagirių kaime. Buvo penktas vaikas šeimoje. Po metų tėvas buvo pašauktas į Pirmąjį pasaulinį karą. Mama, likusi viena su mažais vaikais, sunkiai vertėsi. Iš karo tėvas grįžo peršautais plaučiais. Gydytis pinigų nebuvo, todėl netrukus prikibo džiova. Kelerius metus pasirgęs, tėvelis mirė, palikdamas šeimą dideliame varge. Visiems vaikams, tarp jų ir mažajam Antanukui, teko patiems pelnytis duoną - eiti dirbti pas ūkininkus. Kartu lankė pradžios mokyklą. Baigė tris jos skyrius. Į ketvirtąjį niekas nebeleido...
Garsų pasaulio trauka
Aštuoniolikos sulaukęs Antanas mokėsi siuvėjo amato, bet neilgai truko ir šie mokslai - širdis visiškai nelinko prie siuvimo. Traukė stebuklingas garsų pasaulis. Juk Eržvilko bažnyčioje jau tada negalėjo ramiai nusėdėti suole: vis gręžiodavosi atgal, iš kur sklido kerinti vargonų muzika. Tad, nerimaudama dėl sūnaus ateities, mama šįkart kreipėsi į Eržvilko bažnyčios vargonininką, kad pamokytų sūnų vargonuoti. Čia talentingas jaunuolis iš karto surado savo vietą. Po dvejų mokymosi metų pralenkė savo mokytoją.
1933 m. Antanas išvyko vargoninkauti į Baisogalos parapiją, o po dar vienų metų tapo vargonininku Lenkimų parapijoje. Lenkimuose tapo „Pavasario“ kuopos nariu, buvo išrinktas į jos valdybą. Parapijos klebonas kun. A.Sutkevičius, pastebėjęs jaunuolio muzikinius gabumus, patarė mokytis muzikos. Baigęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje, vargonavo Kartenoje, Lenkimuose. Klebono vėl paragintas mokytis muzikos, tais pačiais metais nuvyko į Klaipėdą ir įstojo į muzikos mokyklą, vadovaujamą Juozo Karoso, į vargonų klasę. Nusipirkęs dviratį, kasdien atgiedojęs dvejas šv. Mišias, 60 kilometrų važiuodavo į Klaipėdą, o po pamokų muzikos mokykloje vėl mindavo pedalus į Lenkimus. Jau po metų studijų kai kurie egzaminų komisijos nariai siūlė išduoti jam mokyklos baigimo diplomą, bet dalis dėstytojų tam nepritarė ir ragino talentingą mokinį dar pasimokyti.
1939 m. rugsėjo 1 d. vokiečiams okupavus Klaipėdą, muzikos mokykla buvo perkelta į Šiaulius. Čia Antanas gavo trijų kursų baigimo pažymėjimą ir iki 1940 m. dar vis vargoninkavo Lenkimuose, Virbalyje, o 1942 m. įstojo į Kauno konservatoriją. Studijavo ir važinėjo vargoninkauti į Raudondvarį. 1946-aisiais turėjo studijas nutraukti ir kuriam laikui dingti iš Kauno, nes konservatorijoje buvo susekta slapta organizacija, kuriai priklausė ir Antanas. Po dvejų metų grįžęs Kaune konservatorijos neberado - ji buvo perkelta į Vilnių. Vargonų katedra buvo panaikinta, o A.Pociui pasiūlyta pradėti nuo pirmo kurso studijuoti chorvedybą, bet, būdamas 35-erių, visko pradėti iš naujo nenorėjo.
Kūrybingiausi metai - Plungėje
1948-aisiais, sužinojęs, kad Plungėje yra laisva vargonininko vieta, atvyko čia ir klebono kanauninko Stanislovo Budvyčio maloniai buvo priimtas.
Plungė tapo antrąja Antano tėviške. Čia prabėgo 35-eri gyvenimo metai. Čia sukūrė šeimą, čia gimė dukra Audronė (šiandieninė Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos Bendrojo fortepijono skyriaus mokytoja metodininkė).
Čia, Plungėje, buvo sukurtos gražiausios Antano giesmės ir dainos. Ne viena iš jų turi savo istoriją. Viena gražiausių giesmių „Nusiminęs Kristus tėviškėn pažiūri...“ pagal T.Kryževičiūtės eilėraštį „Rūpintojėlio skundas“ buvo sukurta vieną 1949-ųjų dieną, kai, išėjęs pasivaikščioti į parką, Antanas išgirdo kalbant, kad žmones veža į Sibirą. Vaizdas, kurį išvydo nubėgęs į geležinkelio stotį, taip sukrėtė, kad mintyse tą pačią akimirką suskambo melodija tekstui, kuris jau mėnesį gulėjo ant stalo, bet melodijos vis nesisekė sukurti. Giesmė, parašyta per porą valandų, žaibo greičiu pasklido po Lietuvos bažnyčias, - pavergtos tautos likimo tema buvo skaudi, bet labai artima lietuvio širdžiai:
Nusiminęs Kristus tėviškėn pažiūri
Ir per veidą rieda ašara gaili...
Ko jūs, mano žmonės, klystkeliuos paklydot,
Kur tu, rūtų žeme, be manęs eini?
Balsas liko balsu, šaukiančiu tyruose,
Mūsų žemė žydi laime nebe ta...
Samanotas kryžius, po beržais parimęs,
Dieną naktį meldžias vargdienio malda.
Kita populiari tuo laikotarpiu sukurta A.Pociaus giesmė - „Dieve, laimink“, kuri Lietuvos bažnyčiose buvo giedama po Sumos. Kiek giesmių yra sukūręs A.Pocius, tiksliai nežinoma. Vienas iš paskutinių jo mokinių, buvęs ilgametis Žemaičių Kalvarijos bazilikos vargonininkas Domas Eimutis Urbonas yra sakęs, kad turi 28 savo mokytojo sukurtas giesmes ir jam dedikuotas gedulingas mišias balsui. 1960 m., atlikęs bažnyčioje Naujųjų metų iškilmes, A.Pocius atsisveikino su vargonininko pareigomis. Jau ne vienus metus jautė tuo metu Plungėje dirbusių kunigų atsargumą. Jie nenorėjo, kad vargonininkas per apeigas atliktų ir savo sukurtas giesmes, esą jos neturinčios religinės dvasios ir neaprobuotos bažnytinės komisijos. Gal tai nebuvo pačių kunigų nuomonė? Labiau tikėtina, kad ir juos „spaudė“ kažkas iš aukščiau.
Išėjimas iš bažnyčios Antanui nebuvo lengvas: dalis tikinčiųjų jį smerkė, o tuometinei valdžiai tai buvo paranku. Tačiau tėvų įskiepytam tikėjimui liko ištikimas iki gyvenimo pabaigos, niekad neišsižadėjo Dievo ir Bažnyčios.
Vėliau pradėjo dirbti Nausodžio kultūros namuose meno vadovu, ten subūrė kaimo kapelą, vyrų ir moterų ansamblius. 1962 m. A.Pocius buvo pakviestas į Plungės aštuonmetę mokyklą (dabar - „Saulės“ gimnazija) dirbti muzikos mokytoju. Ten pateko tarp kitų meno entuziastų. Plungiškiams puikiai žinomi mokytojai šviesuoliai Danutė Radvilavičienė (garsiojo „Suvartuko“ vadovė), Janina Uginčienė, Aldona Petruokienė (dramos būrelio vadovė, išugdžiusi ne vieną būsimąjį aktorių, čia pirmuosius žingsnius scenoje žengė teatro žvaigždė - aktorius ir režisierius Vytautas Rumšas), Ancilija Mikalauskienė, dainų tekstų autorius Alfonsas Kušlys. Tai buvo mokytojai pasišventėliai, kurie, neskaičiuodami darbo valandų, mokė vaikus šokti, vaidinti, piešti, patys kūrė eilėraščius, dekoracijas, siuvo sceninius kostiumus.
Atėjus energingam muzikos mokytojui, susibūrė kaimo kapela, gausus mokinių choras, mergaičių ir berniukų ansambliai. Jiems mokytojas sukūrė vaikiškų dainų, kurioms žodžius parašydavo mokytojas A.Kušlys. Mokytojų ir mokinių koncertai buvo rodomi miesto kultūros namų salėje.
Populiariosios A.Pociaus dainos, mokytojo A.Kušlio žodžiais, buvo sukurtos Centrinės ligoninės darbuotojų chorams ir vokaliniams ansambliams. Dainininkai su meile dainuodavo vadovo dainas ne tik čia, Plungėje, bet ir įvairiose tuo metu rengiamose rajono ir respublikinėse apžiūrose, šventėse, festivaliuose. Visų plungiškių pamėgta daina, tapusi Plungės himnu, apie Babrungą, Plungę ir plungiškius - „Plungės jūra“:
Pasakyk, žilagalvi Babrunge,
Žemaitijos laukais kai brendi,
Kad linksmai pratekėjęs per Plungę
Žydrą jūrą kely atrandi...
Su meile savo fortepijono mokytoją prisimena ir nemažas būrys Antano mokinių, kurie 1966-1976 m. mokėsi Plungės vaikų muzikos mokykloje. Du jo mokiniai - Romas Kalvėnas ir Aurelijus Globys - tapo profesionaliais muzikais.
Turėjo A.Pocius ir mokinių vargonininkų. Be jau minėto D.E.Urbono, mokė vargonuoti būsimą Šiaulių katedros vargonininką Leoną Galdiką, o Antano vargonuoti mokytas Benediktas Stirbys vėliau tapo muzikos mokytoju ir mokytojavo bei vadovavo chorams Gargžduose. A.Pocius buvo ir vargonininkas, ir Mokytojas iš pašaukimo, ir labai jautrios sielos menininkas, savo pasiaukojamu darbu palikęs ryškų dvasingumo bei šiltų prisiminimų pėdsaką Plungės istorijoje.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
