„Labanoro vilkas“ ragina gręžtis į gamtą

Toteminis žvėris - vilkas

Labanoro regione Andrejus yra suskaičiavęs mažiausiai šešias Gaidamavičių kartas. Čia gimusio ir augusio vyro teigimu, jo paties gyvenimas dar iki gimimo buvo paženklintas gamtos.

„Tėtis ir mama gyveno netolimuose, bet skirtinguose kaimuose. Tėtis vėliau pasakojo, kad einant į pasimatymą su mama prieš 40 metų, vienoje miško atkarpoje jam kelią perbėgo 7 vilkai. Po šios įsimintinos nakties prabėgus 9 mėnesiams gimiau aš ir visą laiką jaučiau labai artimą ryšį tiek su vilkais, tiek su gamta“, - savo atėjimo į šį pasaulį priešistorę atskleidžia vyras, kurio gyvenimas vėliau tampriai tapo susietas tiek su šiais gyvūnais, tiek su gamta.

Ypatingo ryšio su gamta ženklu jis laiko ir vaikystėje iš miško atklydusį Koli veislės šunį (škotų aviganis), kuris ėmėsi „sargo“ vaidmens ir nieko prie Andrejaus neprileido. „O ūgtelėjęs ir pats pajaučiau labai artimą ryšį su vilkais, pradėjau jais domėtis, gilintis į jų gyvenimo ypatybes. Tuomet pastebėjau, kad žiniasklaida, ieškodama sensacijų, buvo linkusi išpūsti vilkų keliamas „problemas“ ir siekdamas apginti šiuos, labai įdomius ir savitus gyvūnus, ėmiausi veikti“, - apie pirmuosius kovos už gamtą etapus pasakojo A.Gaidamavičius.

Kaip tik tuomet, 2002-aisiais, įsikūrė už vilkų išsaugojimą pasisakanti organizacija „Baltijos vilkas“, o po poros metų vietinė močiutė padovanojo Andrejui paveikslą su šešiais vilkais. Paklausta, o kur gi septintas, atsakė, jog septintas - pats Andrejus. Nuo tada vyrui ir prigijo iki šiol vis dar prisimenamas „Labanoro vilko“ slapyvardis.

„Netgi laiškus rašydami, žmonės adresuodavo „Labanoro vilkui“ ir paštininkai visada man juos atnešdavo“, - nusijuokia pašnekovas. Paskui, kiek surimtėjęs pripažįsta, kad kova už „vilkų teises“, turint omenyje žiniasklaidos sukeltą šurmulį ir politikų spaudimą, tapo labai sudėtinga. Tačiau vilties, kad žmonės suvoks, jog negalima beatodairiškai naikinti gyvąją gamtą, vis dar yra.

Klajonės žinant, kad sugrįš

Baigęs mokyklą, norėdamas kaip galima labiau prisidėti prie gamtos išsaugojimo ir puoselėjimo, Andrejus išvyko studijuoti į Kauną, į Žemės ūkio akademiją. Čia, derinant studijas su darbu, prasidėjo bendradarbiavimas su leidiniu „Žalioji Lietuva“.

„Prieš dvidešimt metų leidinių buvo mažiau, todėl „Žaliojoje Lietuvoje“ karjerą pradėjau ir įgūdžius tobulinau ne tik aš, bet ir žinomi Lietuvos žurnalistai“, - pasakojo gamtininkas, vėliau tapęs ir minėto laikraščio redaktoriumi.

Gyvenimą Kaune ir darbą „Žaliojoje Lietuvoje“ A.Gaidamavičius prisimena kaip šviesiausius savo gyvenimo miestuose etapus, nes Vilnius, į kurį vėliau teko keltis norint tęsti studijas, vyrui neatrodė svetingas.

„Mudu iškart „nesutarėme“ su šiuo dideliu, triukšmingu, užterštu miestu ir tai netruko pasijausti. Man čia buvo sunku gyventi - trūko gryno oro, trūko žalumos, kurios, kiek girdėjau, dar labiau planuojama sumažinti (Kalnų parko „pertvarkymo“ planai, numatoma tilto Vingio parke statyba ir t.t. - aut. past.), tad aiškiai žinojau, jog po mokslų grįšiu gyventi į savo gimtąjį Januliškių kaimą“, - požiūrį į sostinę atskleidė „Labanoro vilkas“.

Tiesa, grįžti į tėviškę teko nebaigus doktorantūros ir kiek anksčiau, negu buvo planavęs. Siekti mokslininko karjeros sutrukdė į vieną Gamtos tyrimų centrą sujungus kelis gamtos mokslų institutus. Grįžimą dar paskatino artimųjų mirtis ir likęs didžiulis tėvų namas. Taip, apsisukus aštuoniolikos metų ratui, Andrejus grįžo ten, kur viskas ir prasidėjo.

Patys kalti

Kalbėdamas apie pastarojo meto jautriausią ir plačiausiai skambančią temą, pašnekovas teigė, kad dėl masinių plynųjų miškų kirtimų labiausiai kalti... senieji Labanoro gyventojai. Su kartėliu A.Gaidamavičius prisiminė jų išsakomus priekaištus dėl to, kad stojo ginti kertamus medžius: „Prasigėrę, gyvenantys tik šia diena kaimo žmonės nesuprato, kad už mišką gauti pinigai baigsis greičiau, negu ataugs nauja, maistą, malkas ir net darbą „teikusi“ giria. Jiems nerūpėjo, kad dėl kirtimų ir sunkiosios technikos pramintų takų miške mažėja grybų ir uogų, nes suardomas miško paklotas. Jie nekreipė dėmesio į tai, kad nebelieka kur gyventi žvėrims ir paukščiams, o dėl kirtimų turės užsidaryti bent pora darbo vietas kūrusių ir turistus į Labanorą kvietusių kaimo turizmo sodybų. Viskas, kas rūpėjo dažnam vyresnio amžiaus regiono gyventojui, - kur gauti pinigų dar vienam buteliui. Tokį požiūrį skatino ir pirmieji, vilas prie ežerų ar regioniniuose parkuose pradėję statytis „naujieji lietuviai“. Tai atvedė prie to, ką turime. Visgi dabar pamažėl atgyja viltis, kad situacija gali ir pasikeisti.“

Pašnekovo teigimu, kaimo žmonės - paprasti ir kiek riboti, nelabai matantys toliau savo nosies. Tad gerai, kad į Labanorą kraustosi vis daugiau jaunų, inteligentiškų šeimų. Miestuose gavę išsilavinimą, turintys darbus, auginantys vaikus, žmonės visiškai kitaip vertina gamtą ir linkę ją labiau tausoti. Andrejus sako, kad būtent ši karta, keičianti senąją, neretai prasigėrusią kartą, gali tapti tiek Labanoro, tiek kitų Lietuvos regionų atgimimo stimulu.

Nors A.Gaidamavičius pripažįsta, kad kaimuose trūksta tiek paslaugų, tiek pramogų, pasak jo, turint automobilį ir gerai sutariant su kaimynais, visi klausimai išsprendžiami. Pats Andrejus dažnai paveža vyresnio amžiaus kaimynus iki ligoninės ar iki parduotuvės. Pastarieji atsidėkodami padeda pasiruošti malkų, prižiūrėti daržus, sodą ir t.t.

Kalbėdamas apie pramogas, vyras juokauja, kad daržai ir sodai tampa tokia „pramoga“, jog kitoms paskui nelieka nei jėgų, nei laiko. Visgi surimtėjęs patikslina, kad veikti prie Labanoro yra ką.

„Čia galima uogauti ir grybauti. Na, bent kol kas, kol kirtėjai nesunaikino visų miškų. Be to, regione yra apie 300 ežerų. Įsigyji už 50 eurų leidimą ir metus gali beveik visuose žvejoti. Išimtis būtų tik keli išnuomoti vandens telkiniai, bet ir čia, sutarus su nuomininku, manau, kad niekas nedraustų užmesti meškerę. Galiausiai gali tiesiog vaikščioti po miškus ir mėgautis grynu oru, gamta, jos garsais. Ypač smagu žiemą, kai sumažėję pastaraisiais metais Labanorą „atradusių“ turistų srautai. Galiausiai iki to paties Vilniaus - tik apie 70-80 kilometrų. Šiais laikais, tai tikrai nėra atstumas. O mokėti tokią kainą už kelionę į didmiestį, mainais į galimybę gyventi gamtoje - tikrai verta“, - gyvenimo kaime privalumus dėsto Andrejus.

Kaimai laukia atgimimo, gamta - globos

Savo gyvenimą susiejęs su miškais, A.Gaidamavičius prisipažino, kad Vilniuje jam labiausiai trūko gryno oro. „Miestas jau dabar Lietuvos mastais per didelis, jame per daug žmonių, per daug triukšmo, per daug taršos, tad anksčiau ar vėliau jis turėtų „sprogti“. Kai tai nutiks, žmonės suvoks, kad galima gyventi kitaip - gamtos apsuptyje, auginant savo vaisius ir daržoves, maudantis upeliuose ar tvenkiniuose, mokant vaikus saugoti, o ne vartoti medžius ir gyvūnus“, - ateitį prognozuoja „Labanoro vilkas“. Jis juokauja, kad užterštu miestų oru kvėpuoja ir valdžia, gal todėl jos sprendimai kartais būna keisti ir sunkiai suprantami.

Regionų atgimimą, pašnekovo nuomone, paskatintų kitokia valdžios politika ir moratoriumas kaimų ir miestelių naikinimui. Niekam ne paslaptis, kad po sveikatos sistemos reformų kaimuose ir mažuose miesteliuose mažėja medpunktų, o kokybiškų sveikatos paslaugų tenka ieškoti didžiuosiuose miestuose.

Gerų pokyčių provincijoje būtų galima sulaukti tiek keliant kaimo žmonių kultūrinį lygį, tiek į kaimus ar miestelius viliojant išsilavinusius, inteligentiškuis jaunus žmones. „Šiais laikais nebūtina visiems dirbti žemės ūkyje. Technologijoms modernėjant, kompiuteris gali stovėti ne tik biure, bet ir kiemo pavėsinėje, kur dirbti bus keliskart maloniau, o kartu bus galima prižiūrėti vaikus ar rasti laiko pašerti gyvūnus ir palaistyti daržus“, - pastebi pašnekovas, atkreipęs dėmesį ir į tai, kad tokius pokyčius paskatintų ir administracinės naštos smulkiam, šeimyniniam verslui, mažinimas.

Galiausiai į kaimus ir regionus persikeliančios ne tik gyventi, bet ir čia dirbti galinčios, vaikus auginančios jaunos šeimos paskatintų švietimo ir medicininių paslaugų įstaigų renesansą. Sumažinti mokesčiai leistų tokias paslaugas teikti privatiems, savo verslu užsiimantiems ir naujas darbo vietas kuriantiems asmenims. Intensyviau vystytųsi turizmas - viena iš mažiausiai investicijų reikalaujančių ir didžiausią grąžą duodančių sričių.

„Viskas pasikeistų į gerą, jeigu žmogus nustotų „vartoti“ gamtą, o sugrįžtų į ją. Pavienių tokių atsiranda vis daugiau. Visgi norint, kad reiškinys taptų masiniu, reikia politinės valios, kurios pas mus, nepaisant valdžios kaitų, vis pritrūksta. Susidaro įspūdis, kad nepriklausomos Lietuvos politikai gyvena vadovaudamiesi XVIII a. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ponų principu - po manęs - nors ir tvanas. Tuomet tai baigėsi valstybingumo praradimu, tad labai norisi tikėti, kad dabartinė karta laiku susivoks ir nebekartos savo protėvių klaidų“, - reziumavo gyvenimą su gamta susiejęs ir dėl to niekada nesigailėjęs „Labanoro vilkas“.