Aleksandra Kolontaj ir jos kova už laisvąją meilę

Aleksandra Domontovič gimė 1872 m. generolo šeimoje, įgijo gerą išsilavinimą ir išsiauklėjimą. Jos laukė tradicinė aristokratės dalia - ištekėti ir auginti vaikus. Bet 17-metė atsisakė tekėti už generolo sūnaus ir imperatoriaus adjutanto. Ji sakė: „Man nerūpi jo puikios perspektyvos. Tekėsiu už žmogaus, kurį pamilsiu." Taip ji ir padarė - nepaisydama šeimos nuomonės, ištekėjo už neturtingo karininko Vladimiro Kolontajaus. Labiausiai ji vertino tai, kad su juo buvo galima aptarinėti rusų tautos išlaisvinimo kelius.

Bet šeimos gyvenimo džiaugsmai ir sūnaus gimimas moteriai nesuteikė visiškos laimės. Jai reikėjo save realizuoti socialinėje veikloje. Susižavėjusi revoliucinėmis idėjomis, ji rašė: „Mylėjau savo gražųjį vyrą ir visiems kalbėjau, kad esu nepaprastai laiminga. Bet man atrodė, kad ta „laimė" mane kažkaip supančiojo. Vos tik mano sūnelis užmigdavo, eidavau į gretimą kambarį vėl skaityti Lenino knygos."

Netrukus ji išsiskyrė su vyru, kad galėtų visas jėgas skirti visuomeniniam darbui. Po 1917 m. revoliucijos A.Kolontaj gavo aukštą partinį postą - pradėjo vadovauti partijos CK moterų skyriui. L.Trockis ją vadino „revoliucijos valkirija". Būtent ji išreikalavo moterims apmokamas vaiko priežiūros atostogas, nemokamus gimdymo namus, vaikų darželius ir sanatorijas.

Savo straipsniuose A.Kolontaj rašė: „Buržuazinė moralė reikalavo: viskas mylimam žmogui! Proletariška moralė nurodo: viskas kolektyvui! Laikas išmokyti moterį, kad meilė nėra gyvenimo pamatas, o tik būdas parodyti savo tikrąjį „aš". A.Kolontaj ragino moteris išsilaisvinti, pasisakė už visišką lygiateisiškumą „naujojoje šeimoje".

A.Kolontaj diplomatinį darbą pradėjo 1922 m., kai buvo paskirta SSRS prekybos atstove Norvegijoje, vėliau Meksikoje. 1927 m. ji tapo SSRS nuolatine atstove Norvegijoje, vėliau dirbo ambasadore Švedijoje. Ji dirbo tol, kol liga prikaustė ją prie invalido vežimėlio, bet moteris liko aktyvi iki 80-ies metų, iki mirties 1952-aisiais.

Ne šiaip feministė, o socialistinė

XIX a. pab. ir XX a. pr. visame pasaulyje kilo sufražisčių judėjimas. Taip buvo vadinamos damos, kurios kovojo už vyrų ir moterų lygybę. Daugiausia jos kovojo už rinkimų teisę. Bolševikė A.Kolontaj sufražistes priskyrė prie „klasiniu požiūriu svetimų elementų". Moteris jas ironiškai vadino „lygiateisėmis". A.Kolontaj nuomone, lygios teisės su vyrais - tik menkiausias reikalavimas, o tikslas turėtų būti - iki pamatų sugriauti buržuazinę santvarką ir sukurti visiškai naują, socialistinę. O kai tai bus padaryta, galima galvoti ir apie lygybę. Bet į naująją, socialistinę visuomenę turi ateiti atitinkamai atsinaujinusi moteris.

Naujoji moteris, kuriai nereikia vyro ir šeimyninės laimės

Dėl teisybės reikėtų pasakyti, kad sąvoką „naujoji moteris" sugalvojo ne A.Kolontaj. Jau XIX a. I.Turgenevas, H.Ibsenas, Ž.Sand savo knygose vaizdavo valingas ir ryžtingas herojes, kurios siekė nepriklausomybės, bandydavo savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą. A.Kolontaj darbuose galima rasti raginimų moterims atsisakyti pasenusių elgsenos modelių. O atrankos į šią kategoriją principas yra labai griežtas: čia patenka neištikimybę kenčiančios žmonos, puikiai santuokoje besijaučiančios damos, nusivylusios savo likimu netekėjusios, taip pat ir nepadoraus elgesio moterys.

Revoliucionierės nuomone, naujosios moterys neturi teisės tapti priklausomos nuo vyrų, nuo vyrų asmeninių savybių ir jų požiūrio į moterį. Jos turi visiškai pasišvęsti visuomenės interesams, nustumdamos šeimą į antrąją vietą, ir kovoti už savo teises vyriškame pasaulyje. Ji smerkė daugelį moters savybių, kurias tradicinė visuomenė laikė būtinomis ir vertingomis - jausmingumą, švelnumą, kantrybę, mokėjimą nusileisti ir kt. Jas reikia pasmerkti ir pamiršti: „ne" moteriai motinai, žmonai, meilužei, „taip" kovotojai ir komunizmo statytojai! Suprantama, kad
A.Kolontaj tradicinę šeimą vertino kaip atgyveną, ikirevoliucinę struktūrą, būdą moterims pavergti. Revoliucionierė svajojo apie ką kita. Pasak jos, šviesioje ateityje nebus šeimų, tik meilė, bet ne tarp lyčių, o tokia, kurią dera jausti darbui, visuomenei, kolektyvui.

Šalin „pavydžias pateles", už laisvąją meilę!

A.Kolontaj manymu, pasenusios (iš esmės tradicinės) dorybės, kurias puoselėjo visuomenė, buvo reikalingos tik tam, kad vyrai galėtų lengvai manipuliuoti. Tam turėjo būti padarytas galas! Todėl revoliucionierė parengė visą kompleksą naujausių taisyklių, kurių turėjo laikytis moterys. Taigi, naujosios socialistinės moters elgesio principai:

• Iš visų jėgų priešintis prievartai ir despotiškumui. Saugoti savo asmenybę ir neleisti savimi manipuliuoti.

• Mokėti kontroliuoti emocijas, nuolat tobulinti savidrausmę. Negalvoti apie jausmus, didžiausią dėmesį skirti darbui visuomenės gerovei.

• Gyventi savarankiškai, nepriklausomai. Neužsidaryti šeimoje, taip pat nepuoselėti meilės.

• Gerbti kitų žmonių laisvę ir jausmus. Jokiu būdu netapti „pavydžia patele" - tai neoru.

• Neslėpti ir neslopinti seksualumo, mokėti gyventi su juo. Jei meilė, tai laisva.

Savo straipsniuose A.Kolontaj dažnai minėdavo „erosą". Skyrė dvi šios sąvokos rūšis - be sparnų ir sparnuotą. Pirmajam priskyrė intymius santykius be abipusio emocinio prisirišimo, tai yra fizinių poreikių tenkinimą. Toks „erosas" turėjo teisę egzistuoti sunkiais laikais, pavyzdžiui, karų ir revoliucijų laikotarpiais, tai yra tada, kai žmonės neturi kada galvoti apie meilę. „Erosas" su sparnais, A.Kolontaj nuomone, - tai intymūs santykiai, grindžiami emocijomis ir abipusiu prisirišimu. Jo metas būtinai ateis, bet tik tada, kai prasidės nauji, ramesni laikai.

O kaip pati?

O kaip elgėsi A.Kolontaj, propagavusi laisvąją meilę? Jos santykiai su abiejų rūšių „erosais", nepriklausomai nuo sparnų, buvo labai intensyvūs. Lytinių partnerių šiai moteriai netrūko. Garsiausias iš jų - matrosas Pavelas Dybenka. Vienu metu šis vyras ėjo Jūros reikalų liaudies komisaro pareigas ir dėl to neretai sulaukdavo pašaipų iš bendražygių. Mat A.Kolontaj ir P.Dybenka dažnai kur nors ateidavo kartu, todėl Aleksandra buvo praminta Jūros reikalų liaudies komisaro pavaduotoja, sutrumpintai rus. „zam narkoma po mordelam", o dar trumpiau - „zamkom po morde" (liet. - „spyna per snukį").

P.Dybenka buvo neišsilavinęs, bet gana įdomus vyriškis. Jam pavyko taip sužavėti A.Kolontaj, kad ji pamiršo visus „naujosios moters" principus ir būdama 45-erių pati pasipiršo 28-erių metų P.Dybenkai. Į visas smerkiamas replikas ji atrėždavo: „Esame jauni tol, kol esame mylimi!" Jų santuokos įrašas buvo pirmasis pirmojoje sovietų Rusijos civilinės būklės aktų įrašų knygoje. Pavadinti šią santuoką sėkminga būtų sunku. P.Dybenka nepasižymėjo ištikimybe, o A.Kolontaj, užuot gyvenusi pagal savo propaguojamas idėjas, kentėjo ir raudojo. Netrukus pora išsiskyrė. Paaiškėjo, kad šūkauti apie laisvę ir nepavyduliavimą yra lengva, o štai laikytis tokių principų realiame gyvenime pajėgs ne kiekviena moteris.