Užgeso Artistas, kurio visi vaidmenys buvo pagrindiniai

Pirmoji mintis buvo ta, kad Kosto dvasia pagaliau išsilaisvino iš spąstais tapusio kūno - prieš gerą pusmetį jis atsidūrė gydytojų globoje ir į 72-ojo gimtadienio sveikinimus balandį jau nebeatsiliepė. Nei vasarą, nei rudenį niekas iš jo draugų, kaip kitais kartais, nebesulaukė skambučio: „Klausyk, aš jau pasveikau!"

Nors skundėsi nuo jaunystės persekiojančių baltų chalatų sindromu, bet išgyventi du insultai, šuntuota širdis, operuotas vėžys, keli kraujo užkrėtimai, nė kiek nemažino jo aistros gyvenimui ir kūrybai. Galima sakyti artistas išbuvo scenoje beveik iki pat mirties.

Jo kūrybos spektras buvo toks platus, jo asmenybės apybraižos visaaprėpiančios, jo santykis su bičiuliais, draugais toks nesumeluotas, kad vienas jo artimesnių draugų teatro kritikas Julijus Lozoraitis iš pradžių savo paskyroje parašęs: Sudie Kostai! Tu buvai geriausias... Genialusis Makbetas...", sakė daugiau nieko negalintis pridurti, nes visko tiek daug ir viskas per arti.

Tiesa, prisiminė, kad paskutinis jųdviejų susitikimas įvyko 2023 gruodį, per „Makbeto" įrašo peržiūrą „Meno forte": „Esu laimingas, kad tuomet pasakiau jam tai, ką iš tiesų nuoširdžiai galvoju, kaip patyręs teatro profesionalas, matęs absoliučiai visus Kosto vaidmenis; kad jo Makbetas - tai absoliučiai geriausias vaidmuo visoje Lietuvos teatro istorijoje. „Ačiū, Juliau" - nuoširdžiai, be jokio sarkazmo atsakė jis man".

Keistas jausmas: visi matyti vaidmenys, kuriuos Kostui Smoriginui teko vaidinti kine ar teatre, šiandien atrodo pagrindiniai, net kupranugario uodega Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Ilga kaip šimtmečiai diena" . Gal jie iš tiesų tokie ir yra?

Teatro kritikė Audronė Girdzijauskaitė pasakoja: „Turbūt kiekvienam aišku, kad Kostas Smoriginas buvo unikalus aktorius, jokio kito panašaus į jį Lietuvoje nėra. Kad ir ką jis vaidintų scenoje, jo su kitu aktoriumi nesupainiosi. Ir nepamirši, kad matei. Jis buvo nepaprastai mylimas kaip aktorius.

Unikalus dar ir tuo, kad buvo nepaprastai muzikalus, buvo visiškai įvaldęs dainos žanrą: pats jas kūrė lietuvių poetų tekstais (kartais rašė ir pats), ir net neabejoju, kad jo kaip ir Vytauto Kernagio, dainų klausysis ne viena karta. Aš manau, kad jeigu kas nors būtų pasakęs, kad jis turės ne tik mokėti dainuoti, ne tik gebėti suprast charakterį, vaidinti, bet ir daryti cirką, neabejoju, kad jis tikrai būtų išmokęs ir cirko triukų.

Dar noriu pasakyti, kad jis buvo universalus aktorius. Jei peržvelgtume didžiulį jo vaidmenų sąrašą, suprastume, kad jam buvo pavaldūs visi žanrai. Jis galėjo vaidinti komediją, groteską, - vaidmuo galėjo būti ir mažiukas, ir labai svarbus, didelis, bet jis visuomet buvo charakteringas ir matomas.

Galvoju, kurie jo vaidmenys man patys patys artimiausi - vienas iš jų turbūt Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Kvadratas". Menu gerai, kai šį 15 metų spektaklį Jaunimo teatras atvežė į vieną teatro festivalį, galvojau, gal po tiekos metų jis subyrėjęs, ir aš buvau liudininkė, kaip jis pavergė visą teatrą, publika tiesiog cypė iš malonumo. Toks buvo spektaklis po penkiolikos metų vaidinimo.

Nepaprastas psichologinis Kosto Smorigino vaidmuo buvo Astrovas Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Dėdė Vania" ; gyvenime nepamiršiu, kaip jie vaidino su Vidu Petkevičiumi. Įdomu kad jis vaidino du vaidmenis Šekspyro dramose: šviesų, tyrą, mylintį Džiuljetą ir gyvenimą Romeo, ir Makbetą, žmogų, kuris galėjo žudyti. Man atrodo, kad visi tie vaidmenys yra nepaprastai didelis lobynas, deja, dabar nieko to nepamatysi..."

Kosto Smorigino netektis - didelis smūgis ir garsiajam Dalios Tamulevičiūtės dešimtukui, - įkandin Arūno Storpirščio Anapusybėn pasitraukė ir antrasis narys.

Aktorei Violetai Podolskaitei Kostas Smoriginas buvo pažįstamas dar iš Kauno Šančių, dar iš mokyklos laikų, daug kuo labai artimas žmogus. Jo asmenybė, pasak jos, buvo itin ryški ir spindėjo visomis spalvomis nuo švelnumo, gerumo iki bjauriausio pasiutimo. „Galėdavai jį keikti arba juo žavėtis, - visko jame būta, - prisiminusi studijų ir dešimtuko žydėjimo metus, sako Violeta, - kartais jo pasiutimas vesdavo iš proto, bet savo dainas jis kūrė su tokia išmintimi, jis jas atlikdavo su tokiu begaliniu švelnumu, kad viską jam atleisdavom; mes kalbėdavom, kad tikrasis Kostas yra kūryboje."

Kaip vieną charakteringiausių Kosto savybių V.Podolskaitė pamini jo nuoširdumą scenoje ir gyvenime. Tai ir esanti jo tvirtybė, nes kūryba, nepaveikta melo, gimusi iš didelės vidinės jėgos, laikui bėgant neapsineš pigumo dulkėmis, atvirkščiai, blizgučių ir plastmasės pasaulyje ji tik ryškės. Prisiminusi kartu su Kostu vaidintus spektaklius, sako, kad jis, būdamas improvizacijos meistras, kartais provokuodavo įvairias scenas, versdamas pasitempt, prisitaikyti prie jo žaidimo.

„Jaučiuosi laiminga, kad teko nemažai su juo vaidint, - sako Violeta, - aišku, kartais atrodydavo, kad nereikia daug improvizacijos, bet visa, ką jis darydavo, darė profesionaliai, ir mes per ilga jau žinojome, ko galime vieni iš kitų tikėtis. Jo išėjimas mums labai skausmingas. Kosto gyvenime buvo kritiškų momentų, kai atrodė, jis balansavo ant ribos, tačiau būdamas stiprios dvasios, begalinės ištvermės žmogus, jis ištrūkdavo iš jų ir skambindavo: „Klausyk, aš jau pasveikau, aš jau išeinu iš ligoninės."

Jis buvo kupinas kūrybos, jis dar galėjo kurt... Buvo..."

Kostui Smoriginui parašęs ne vieną dainą, tarp jų ir „Makbetą", poetas Rimvydas Stankevičius sako, jog Kostas jam buvo ir liks Artistas pačia didžiausia šio žodžio prasme: „Į tai telpa ir poetas, ir aktorius, ir dainų kūrėjas, ir atlikėjas, ir šviesi asmenybė, prie kurios galima pasišildyti rankas. Kaip tik dabar klausausi jo dainuojamo „Makbeto", šiandien ji labai tinka ir įgauna naujas prasmes. Kosto netektis yra didžiulė griūtis, jaučiu, kad kažkokia epocha baigėsi, kad su jo išėjimu užsidarė kažkokios durys. Matyt, taip ir turi jaustis žmogus, nes Kostas Smoriginas yra pagrindinis herojus visur ir visada kur bebūtų, kad ir ką jis vaidintų. Ir net ne vaidmeny, ir gyvenime jis - pagrindinis herojus. Kai jis išeina, metas baigti seansą, nėra ko toliau žiūrėt".

Kadaise Kostas Smoriginas, Eimunto Nekrošiaus scenos generolas, kalbinamas po režisieriaus netekties, pasakojo, kad jis jam pasiliks kaip Pirosmanis už vitrinos, apibertas miltais, stovintis toks baltas tarp žemės ir dangaus...

Dabar tariuosi tarp žemės ir dangaus užu vitrinos reginti Kostą Smoriginą. Paranki dingstis paklausti jo, kaip teirautasi prieš kelerius metus: „Tikriausiai būna akimirkų, kai tenka pasijusti visiškai vienam ir visiškoje tamsoje?

„Gal kiek per stipriai pasakyta", - tada atsakė jis.

Turbūt per stipriai pasakyta, nes dabar, kai regiu jį toje laiko vitrinoje, jo atvaizdas nei blunka, anei tolsta. Atvirkščiai, artėja. Ryškėja.

Kosto Smorigino mintys iš pokalbių su„Respublika"

Apie šeimą

„Dalia (žmona aktorė Dalia Brenciūtė- D.Š.) sako, kad darausi pakantesnis, labiau atjaučiantis. Daug mačiau ir sunkesnių atvejų, kai žmonės, tarp jų ir labai jauni, iš paskutiniųjų kovoja su liga, nors išgyti ir neturi jokių šansų. Mačiau, kaip jie dėkingi likimui už kiekvieną nugyventą dieną. To negali nepastebėti aktoriaus akis.

Kad ir Tenerifėje, kur neseniai ilsėjomės su Dalia, negalėjau atplėšt akių nuo moters vežimėlyje: ji buvo be kojos, bet kone kas vakarą linksma žaidė kortomis, gėrė kokteilį po kokteilio ir toks pavydas suimdavo mane ją stebint... Ko tu niurzgi, klausdavau tada save, ko tu nepatenkintas? Kad rankos taip, kaip norėtum, nevaldai, bet juk visa kita gali daryti: dar gali išgerti, nueiti į koncertą, dar turi visko per akis - Dalią, be kurios tavęs šiandien gal nė nebūtų, mylimus žmones, dar visa koja gali išeit į sceną..."

„Juo toliau, juo labiau džiaugiuosi, kad sūnus Kostas atrado save, kad tapo tikru profesionalu. Bet jeigu ne žmona Dalia, seniausiai būčiau į kalnelį nuvažiavęs. Galvoju, laimingas tu žmogus, Kostai: 45 metai mes kartu, ir nors visko buvo, turint galvoje mano temperamentą ir Dalios žemaitišką charakterį (tik nepažadink jos ugnikalnio!), bet apsisukus vėl nusistovėdavo giedra, nes ji žino, kad jeigu ne jos globa, man būtų blogai. Aš nežinau, ar galėčiau taip, kaip ji, aukotis dėl kito žmogaus."

Apie meno galią

„Bet juk iš tikrųjų menas bejėgis ką nors keisti; jis tiktai ugdyti gali, jis gali sužadinti norą keisti. Argi meno prigimtis pakeisti? Negi manote, kad jei aš suvaidinsiu Makbetą, neatsiras monstrų, kaip, sakysim, diktatorius Pinočetas (Pinochet), kuris per porą metų išguldė porą milijonų? Atsiras. Vis tiek atsiras. O ką? Gal bankininkai geresni už makbetus?

Makbetas, ko gero, sąžiningesnis, nes jis karys, kuris praliejęs kraują prisipažino, kad praliejo, o bankininkai to nepadaro - jie paprasčiausiai utėlės yra, tik vienas utėlė - generolas, kitas - eilinis pėstininkas... Iš tikrųjų mes galim tik tikėtis, kad menas gali ugdyti, ir tiktai ugdyti, ne daugiau.

Labai gerai pasakė Stingas (Sting), paklaustas, kaip tokio lygio dainininkas sutinka koncertuoti šeicho gimtadienyje, tegu ir už milijoną. Stingas atsakė, kad šeicho sūnūs, kurie jo klausėsi ir kurie greičiausiai baigs Oksfordą, kada nors, kai jiems reikės priimti svarbius sprendimus, susimąstys apie pasaulį, karus ir galbūt prims neagresyvų sprendimą - gėrio sėkliukė bus ne veltui pasėta. Čia yra meno prigimtis: gėrio, grožio, teisybės.

Pagaliau per konfliktą, per baisią pjesę, per gražią pjesę, per komediją siunti tas pačias gėrio sėkleles.- Jei klausiat apie pinigus, nesu niekam skolingas. Piniginė skola, manau, kiekvieną šiek tiek žemina. Bet jaučiu didelę skolą vaikams: išskyrus tai, kad dešimt metų vaidinau „Bebenčiuką", ir vienu metu Biseto pasakas įrašėm televizijoje, jiems nieko neturiu. Man norisi palikt anūkams ir vaikams ką nors gražaus, švaraus.

Gal baigsiu pasakojimą lengva pasaka. Ji paprasta, bet man tokia graži. Apie obelį ir berniuką, kuris ateidavo ir karstėsi po jos šakas, žaidė indėnus, valgė žalius obuolius. Vieną dieną berniukas išėjo ir ilgai nepasirodė. Atėjo paauglys, kuris nebežaidė, buvo susirūpinęs, nes jam reikėjo pinigų. „Surink obuolius, nunešk į turgų, ir bus pinigų", - tarė obelis. Taip ji atidavė jam ir šakas, kad jis pasistatytų namą, atidavė kamieną - kad išsidrožtų luotą ir išplauktų į pasaulį... Po daugelio metų prie kelmo, kuris ir tebuvo likęs iš obels, priėjo senas žmogus. Ko tu vėl liūdnas, paklausė obelis, aš jau nebeturiu ką duoti. Ko daugiau reikia senam, atsakė žmogus, atsisėsti ant kelmo ir pasišildyti saulutėje... Taip ir sėdėjo berniukas ir jo obelis... Galbūt aš dar paseksiu zongais šitą amerikiečių pasaką vaikams. Va ir viskas."

Apie Makbeto vaidmenį

„Kurdamas šitą vaidmenį tapau profesionalu. Nurimau. Prisimenu, važiavom su juo į ilgas gastroles, Italijoje per pusantro mėnesio buvo numatyti net 27 pasirodymai. Būdavo, po spektaklio išeini - nuo prakaito autai šlapi, kelnės šlapios, marškiniai nors gręžk, išdžiaustai, nes išsiplauti nėra kur, o kitą dieną, nors jie tebėra drėgni, vėl tuos pačius trauki ant savęs; kostiumininkės niekuo negalėdavo padėt.

Nebuvo kada savęs gailėtis: sukandi dantis ir eini į sceną, po pirmo veiksmo galvoji, kad dar du veiksmai liko, o jau per trečią kaip arklys jauti, kad bėgi namo. Prisimenu, po paskutinio suvaidinto spektaklio Perudžoje režisieriaus padėjėja nusivedė pavakarieniauti, sakė, jau galima išgerti ir alaus. Pasiėmiau bokalą alaus, ir nuo to bokalo paskui svirduliavau laikydamasis sienų - nuo lengvo itališko alaus buvau gatavas.

Iki tol, būdavo, atsikeli, apeini miestelį, pasižiūri į tas krautuves, nuo kurių jau mirga akyse, grįžti atgal, dar papusryčiauji, atsigeri kavos, guliesi į lovą, kompiuteris - ant pilvo, skaitai arba galvoji apie vaidmenį, o jau popiet po krūtine pradeda virt virt virt; supranti, kad liko valanda, kita, važiuoji į teatrą ir ten iš naujo prasideda toji kančia.

Tu negali pasakyti, kad blogai jautiesi, kad tau pakilusi temperatūra, turi dirbti kaip profesionalas, - galbūt dėl to mane kažkas iš kolegų pavadino žmogumi, kuriam reikia daug. Jeigu rūkyti, tai rūkyti daug, jeigu gerti, gerti daug, baliavoti, tai baliavoti daug, jei dirbti (irgi taip išėjo), - daug.

O kai Jaunimo teatre turėjau vaidinti „Juną Gabrielį Borkmaną" (režisierius Gintaras Varnas - D.Š.) ir negalėdamas gerai valdyti rankos sunkiai užsisegdavau sagas, net kostiumo kelnes užsitraukti man buvo problema, pagalvojau, kad nenoriu, kad šitas bėdas matytų kostiumininkės ir pasakiau sau: užteks. Taip susiklostė, kad kai kurie man tekę vaidmenys buvo ir fiziškai, ir psichologiškai sunkūs."

Apie laisvę

„Aišku, gerai, kad žmogus laisvas kurti savo darbą, verslą, komunikuoti, mobilizuoti draugus, bet kai laisvė suprantama tik kaip lygtis „ką noriu, tą darau"... Kol Lietuvoje nebus įstatymų, lygių visiems, tol nebus tikrosios laisvės ir jos suvokimo. Argi kas nutiko ministrams, kurie išėjo apsidirbę nuo kojų iki galvos? Argi buvo nubaustas bent vienas, iššvaistęs VEKS'o milijonus? Argi čia laisvė, kai viskas leidžiama tik kai kuriems?

Čia didesnė nelaisvė negu laisvė, čia tokios grotos uždėtos!.. Kartais sąmoningai, priešiškų jėgų, kartais per neapdairumą mūsų pačių. Trys svarbiausi dalykai turi būt valstybėje: Konstitucija, įstatymas, švietimas ir kultūra... Prisimenu, kaip kadaise mudu su Algiu Latėnu važinėjome po mokyklas su edukacine programa... Dabar viskas atvirkščiai, svarbiausia ekonomika..."

Atsisveikinimas Jaunimo teatre

Šv. Mišios už Kostą Smoriginą bus aukojamos spalio 31 d. 12 val. Bernardinų bažnyčioje, Trijų karalių koplyčioje.

Atsisveikinimas - lapkričio 1-ąją (15-21 val.) ir lapkričio 2-ąją (10-13 val.), Jaunimo teatre.

13 val. K. Smoriginas bus išlydėtas į paskutiniąją kelionę.

14 val. bus palaidotas Menininkų kalnelyje, Antakalnio kapinėse.