1 nuotr.Turtinga rašytojo Jono Mačiukevičiaus (1939.08.17 - 2021.10.20) kūrybinė biografija - išleido beveik pusšimtį knygų, tarp kurių apysakos, romanai, eilėraščių posmai, kūriniai vaikams, satyriniai veikalai.
Prasminga ir jo visuomeninė veikla. Jo pastangomis 1988 metais įkurta Lietuvos invalidų draugija, beje, pirmoji tokia organizacija tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Tad teko įveikti nemaža biurokratinių kliūčių.
Jonas dėjo daug pastangų, kad ši draugija atsikratytų sąvokos - invalidas. Todėl pradėta kalbėti apie žmones su negalia ar tiesiog negalios žmones.
Tai bene pagrindiniai Jono Mačiukevičiaus kūrybos ir veiklos bruožai. Betgi būta dar viena įdomi jo asmenybės detalė - gražus bendravimas su kompozitoriais.
Jam dažnai telefonu paskambindavo garsusis Benjaminas Gorbulskis. Paniūnuodavo melodiją ir prašydavo sukurti jai eiles. O pagal Jono Mačiukevičiaus eilėraščius kurtos ne tik dainos.
Benjaminas Gorbulskis parašė operetę „Adomas nenori būti Adomu" (1982), o kompozitorius Rimvydas Racevičius sukūrė oratoriją „Septynios giesmės apie gyvenimo medį" (1985).
Panevėžietis dainų atlikėjas Sigitas Stankūnas yra išleidęs dvidešimties dainų, sukurtų pagal Jono eiles, albumą „Yra tik meilė".
Vien išvardinti visas dainas, sukurtas pagal Jono Mačiukevičiaus eiles, būtų nelengva.
Bet mes pakalbėsime apie pačią populiariausiąją - „Išgalvotas gyvenimas". Muziką jai sukūrė Michailas Garberis, o atliko garsioji grupė „Hiperbolė".
Ansamblio atliekamas kūrinys bemat tapo geriausiu muzikiniu hitu.
Pirmiausia prisiminkime tą eilėraštį ir jos posmais sukurtą dainą „Išgalvotas gyvenimas":
Išgalvojau lietų.
Išgalvojau giedrą.
Išgalvojau jūrą
ir kai ką daugiau.
Išgalvoti paukščiai
retkarčiais pagieda
išgalvotą giesmę...
Ir gyvent smagiau.
Išgalvosiu viską,
ko esu netekęs, -
kelią, gražią mirtį
ir kai ką daugiau.
Man ilgai šypsosis
išgalvotos akys,
išgalvotos lūpos...
Ir gyvent smagiau.
O kada neliks
tikėjimo nė lašo
ir kančia į kūną
tyliai įsigaus,
išgalvosiu viltį,
nors ir labai mažą,
bet ir vėl gyventi
bus, žinau, smagiau.
O rašytojo pradžia buvo tiesiog dramatiška. Tai atsitiko tą šaltąją 1956-ųjų žiemą. Septyniolikmetis vaikinukas išsimaudė pirtyje ir tuoj pat šoko į giliausias pusnis.
Jauną organizmą sukaustė artritas, sutraukęs ir išklaipęs visus sąnarius. Prasidėjo kelionės po ligonines, operacijos, trukusios gerą dešimtmetį...
Bet ramentai jau nepaleido rašytojo iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Vis dėlto skausmas, vėliau rašys Jonas, žmogų padaro žmogiškesnį, atveria ir parodo pačias giliausias jo gelmes.
Vaikinas pradėjo rašyti dienoraštį, kurti eiles. Paskaičiusi jo dienoraštį rašytoja Vytautė Žilinskaitė įžvelgė čia daugiau nei išpažintį.
Taip gimė apysaka „Laikrodžiai nesustoja", vėliau sulaukusi net keturių laidų.
Jos pagrindu buvo sukurtas televizijos filmas. Jonas Mačiukevičius buvo priimtas į Rašytojų sąjungą, persikėlė gyventi į Vilnių.
Jis tapo Raseinių rajono garbės piliečiu.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais rašytuose eilėraščiuose jis guodėsi: „Apsnigo visą Lietuvą. Apsnigo. / Labai gražu. Tikrai labai gražu. / Lyg ledo senis sėdžiu aš tarp knygų. / Laukiu gyvenimo baigties čia pamažu".
Gražiai bendravęs su kolegomis, jis rašė: „Vienintelis takas, / Joneli - /Į Antakalnį... / Į Kalnelį"...
Jo žodžiai išsipildė...
