Vytautas Rubavičius: Kodėl jis turėtų būti geras žmogui, jeigu jo valia jau verčiamas žudyti?

Kultūros tyrinėtojo, poeto, visuomenininko, filosofijos mokslų daktaro Vytauto RUBAVIČIAUS nuomone, žmogaus sąmonė šiandien yra nuosekliai ideologiškai apdorojama ir valdoma technologinėmis priemonėmis.

Viena iš jų - itin galinga ir itin sparčiai besivystanti - dirbtinis intelektas (DI). Šį fenomeną jis nagrinėja knygoje „Ar dirbtinis intelektas užvaldys pasaulį", kuri pristatoma šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje.

- Jeigu apibrėžčiau jūsų asmenį tik kaip filosofą, galėtume pasakyti, kad dėl DI įsigalėjimo nykstančios profesijos atstovė kalbina nykstančios mokslo šakos atstovą?

- (Juokiasi.) Esu labiau kultūrologas, nei filosofas... Mane domina planetiniu tapusio kapitalizmo įsiviešpatavimas, peraugęs į nuožmią kovą dėl pasaulio persidalijimo ir užvaldymo, kinų imperiniam civilizaciniam dariniui ėmus vis labiau riboti hegemoninę JAV galią, o Moskovijos šėtoniškai ordai jau penktus metus stengiantis sunaikinti Ukrainos valstybę ir ukrainiečių tautą.

- Vis dėlto kaip jums, humanitarui, sekasi įsivaizduoti, kad ateities žmogus nebekels klausimų, kodėl aš čia, kam aš čia, kokia mano buvimo prasmė?

- Aš manau, kad jis tuos klausimus kels, bet... juos svarstys vis mažiau žmonių. Nors dabartiniai iššūkiai, susiję su žmogaus veikla, tapusia visą planetą veikiančia geologine jėga, savaime verstų galvoti apie žmonijos egzistavimą bei jos išlikimą naujomis sąlygomis, o tai vėlgi keltų klausimą, kam mes čia esame, kas yra gyvybė, kaip ji duota ir perduodama.

Pagaliau ar yra valdantis Aukštesnis protas ir ar mes paklūstame tiems aukštesnio sąmoningumo dėsniams ir pagal juos gyvename, o gal mes jau visiškai atsidavėme nelygstamam grynosios naudos siekiui, veikiančiam kaip dabartinės kapitalistinės sistemos programa.

Tikslas siekti kuo greitesnės ir didesnės naudos yra sisteminis žmogaus gyvavimo būdas, todėl nepaprastai sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip, nes jau ir patys žmonės apie save mąsto kaip apie žmogiškuosius išteklius. Jeigu taip pradedi mąstyti, egzistencijos klausimo, kaip ir to „aš", nebelieka, nes vienintelis pats tikriausias išteklių likimas - būti kuo greičiau ir naudingiau perdirbtiems.

- Į daugybę klausimų jau šiandien gali atsakyti dirbtinis intelektas, ir žmogus, užuot įtemptai sukęs savo galvą, eis lengvesniu, o sykiu ir veiksmingesniu keliu, ką jau daro ir šiandien - pasitelks jam nepaprastai sparčiai teikiamus atsakymus?

- Veikia susikurtas tam tikras instrumentas, kuris pradeda valdyti ir vis labiau valdo patį žmogų, visas jo gyvenamo pasaulio sritis bei socialinius santykius. Dirbtinis intelektas - pats galingiausias žmogaus susikurtas instrumentas, kuris pastaruosius kelerius metus itin sparčiai keičia socialinius, ekonominius santykius, geopolitinį mąstymą, įvaldo karines technologijas.

Anksčiau techninės kaitos sparta buvo ne tokia intensyvi, nors mūsų akyse mobilieji telefonai virto instrumentais, į kuriuos buvo sudėtos visos medijų funkcijos ir įtaisytas galingas kompiuteris. Tai dabar tame telefone yra apsigyvenęs ir dirbtinis, save nepaliaujamai tobulinantis ir prie konkretaus žmogaus psichinės struktūros, jo įgeidžių bei gebėjimų, taip pat ir svajų prisitaikantis intelektas, vis labiau moraliniu subjektu suvokiamas „skaitmeninis protas".

Žmonija, gerindama savo gyvenimą, visą laiką kuria įvairius instrumentus, bet nelabai suvokia ir nelabai nori apmąstyti, kaip tie instrumentai pradeda valdyti patį žmogų. Paprastas pavyzdys: išradus peilį, susivokta, koks jis geras įrankis medžioklėje ir apskritai ūkyje, tačiau labai greitai suvokta ir tai, koks tai geras žudymo įrankis.

Jei turi peilį, esi daug galingesnis už tą, kuris jo neturi, o turintys peilius gali susiburti į būrius ir valdyti tuos, kuriems neleista peilių turėti.

Čia supaprastintai pasakoju, kaip bet koks veiksmingas instrumentas keičia žmogaus mąstymą, socialinius santykius, patį jo savęs suvokimą, nes „peilininkų" ordino jau visai kita savimonė, visai kitaip treniruojamas kūnas, kitaip ugdoma psichika, kuriama socialinį sluoksnį aukštinanti kultūra bei menai ir t.t.

- Turime susitaikyti su faktu, kad ir DI panaudojamas valdymui ir žudymui?

- Žmogus visada yra linkęs norėti greitos naudos, pelno, jis niekada negalvoja, kad bet kokiam jo išradimui bei įrankiui būdingas ir savas nuodingumas, kuris anksčiau ar vėliau išryškėja, tik dažniausia labai vėluodamas. Įrankių nuodingumas apsireiškia ir netikėtais pavidalais, juk, pavyzdžiui, visi didieji moderniųjų laikų atradimai tuoj buvo pasitelkti kariniams tikslams. Žmonėms žudyti. Mokslo ir technikos viršūnė - atominė bomba.

DI vis labiau naudojamas karinėse technologijose, mūšių modeliavime ir apskritai dabartinio pasaulio karo batalijose, bet pagrindinė kova vyksta kitoje plotmėje: stengiamasi sukurti SUPER DI, ir toji platforma, kurioje jis bus sukurtas, praktiškai valdys visą pasaulį.

Yra dvi platformos, kurios konkuruoja tarpusavyje dėl pasaulio valdymo: kiniškoji ir amerikietiškoji (europiečiai, be tam tikrų kuriamų technologijų, neturi savos DI kūrimo platformos). JAV prezidentas Donaldas Trampas, pradėjęs apie tai kalbėti pirmoje kadencijoje, ypatingai SUPER DI svarbą pabrėžia pastaruoju metu: Amerika neleis, kad kažkas grasintų arba grėstų jos galiai, sukūręs galingesnį instrumentą.

Akivaizdu, kad šiandien, naudojant DI instrumentą kariniams tikslams, jau yra peržengta vadinamoji raudonoji linija, draudžianti tokioms sistemoms suteikti teisę pačioms nuspręsti žudyti: karo operacijose dabar iš esmės skaitmeniniams protams tam tikromis aplinkybėmis jau leidžiama patiems nuspręsti žudyti, nes jie daug greičiau apdoroja sparčiai kintančią karinę informaciją ir priima sprendimus.

- Kas yra žmogus šitos galios požiūriu?

- Labai sunku į tą klausimą atsakyti. Viena - žmogus pats savęs nepažįsta, jis nežino ir niekada negalės pasakyti, kas yra sąmonė ir kas yra intelektas, tačiau žmogus visą laiką kuria tam tikrus sąmonės ir intelekto modelius, įsivaizduodamas, kad tai ir yra visuminė sąmonė. Kadangi žmogus nežino, kas yra sąmonė, jis nebegali įsivaizduoti, kaip veikia skaitmeninis protas. Ne veltui šiuo metu etikai bei filosofai ir stengiasi išsiaiškinti, kaip išties DI instrumentai mato pasaulį ir patį žmogų.

Šitai nėra lengva net įsivaizduoti, nes naujosios programinės įrangos kūrėjai pripažįsta, kad susikuria tam tikra juodoji dėžė, ir nebeįmanoma suvokti, kaip DI instrumentai prieina prie tam tikrų išvadų, kitaip tariant, nebeįmanoma iš jų pateiktų atsakymų matematiškai sumodeliuoti jų mąstymo eigos.

Tas netikėtumas - vadinamosios juodosios dėžės paslaptis - jau pripažįstama dideliu iššūkiu. Vieni joje ieško panašumo su žmogaus pasąmone, tačiau tada vėlgi sunku paaiškinti, kaip daugybė skaitmeninių protų jungiasi į savo tam tikrus kolektyvus, kokią galią jie įgauna ir kaip jie tą galią įsivaizduoja.

O kad jie jungiasi arba jungsis žmonių pavyzdžiu į tam tikras bendruomenes ir netgi į tam tikras valstybes, ne prasimanymas, - tokie veiksmai jau modeliuojami. Ir čia vėl veriasi daugybė problemų. Pasvarstykime kad ir tokią. DI nekils didelių sunkumų susigaudyti, kad pats žmogus, ypač grasinantis kitiems branduoline kuoka, yra didžiausia grėsmė visai planetai.

Apie žmogaus ūkinės veiklos sukeltus grėsmingus padarinius kalbam jau senokai - klimato kaita, atogrąžų miškų kirtimas, biologinių rūšių nykimas, pastaruoju metu vis labiau spartėjantis, - kitaip tariant, žmonija yra veiksnys, kuris kelia grėsmę pačiai planetai. Kaip pašalinti tą grėsmę?

- Sunaikinant jos sukėlėją - žmogų?

- Atrodytų toks galbūt ir ironiškas atsakymas, bet jis turi pagrindą, nes jau dabar yra tokių tinklapių, kuriuose bendrauja tik įvairūs dirbtinio proto pavidalai, ir pagrindinės ten svarstomos problemos yra susijusios su žmonijos naikinimu.

Žmonijos ir civilizacijų istorijos rodo, kad žmonės visą laiką kovojo dėl valdžios, visą laiką žudė vieni kitus dėl pasaulinio viešpatavimo, tad kaip galima įsivaizduoti, kad tas DI instrumentas, kuris buvo tobulinamas pagal žmogų, kuriamas kaip žmogaus protą pranoksiantis darinys, gali veikti kitaip, kodėl jis turėtų būti visiškai paklusnus žmogaus valiai, taikingas ir geras, juolab kad ta žmogaus valia jį jau verčia žudyti.

Mes dabar gyvename tokiomis sąlygomis, kai didžiausia būtinybė yra susitarti dėl visuotinės taikos ir nusiginklavimo, bet argi tai įmanoma. Visiškai ne. Ir jeigu DI labiausiai ir naudojamas kariniams tikslams, kaip mums įsivaizduoti, kad kariniams tikslams naudojamas instrumentas visą laiką išliks labai geranoriškas žmogaus atžvilgiu? Juolab įgavęs karų dėl pasaulinio viešpatavimo patirties.

Svarbus ir kitas dalykas. Pasaulinėje skaitmeninių protų kūrimo bendruomenėje išsiskyrė dvi ideologijos. Vieni laikėsi nuostatos, kad mes turėtume atsargiau plėtoti naujus įrankius, atsižvelgdami į galimas įvairias grėsmes, nes atvira akimi matyti, kad DI instrumentai negeriems tikslams daug greičiau panaudojami, negu geriems dalykams (kariniams tikslams - taip pat).

Kita nuostata buvo ta, kad mums reikia kuo sparčiau plėtoti skaitmeninio proto įrankius, nes jie išspręsią visas kylančias problemas, teikdami žmonijai didžiulį gėrį, kurio ji net negalinti įsivaizduoti. Prieš kelerius metus visiškai laimėjo nuostata nebekalbėti apie jokias grėsmes, bet kuo greičiau plėtoti DI instrumentus.

Taigi mums nuolatos bus kalbama apie gėrį, apie ekonomines ir visokias kitokias naudas, stengiantis marginalizuoti arba išstumti nuogąstavimus dėl grėsmių bei pavojų, kuriuos žmonijai kelia beatodairiška DI plėtra ir sykiu jo įslaptinimas, nes naujausios technologijos vis labiau pajungiamos kariniams tikslams. Mes nežinome, kokios galios instrumentai, naudojami karo reikmėms, jau yra sukurti.

- Paklausiau DI, kokią grėsmę jam kelia žmogus. Atsakymas buvo toks: „nors dirbtinis intelektas (DI) dažniausiai vertinamas kaip grėsmė žmogui, tiesa yra abipusė: žmogus gali būti pavojingas dirbtiniam intelektui, jį gadindamas, manipuliuodamas jo veikimu ar naudodamas jį destruktyviems tikslams". Todėl knygoje sakote, kad šiandien vis mažiau galimybių skirti informaciją nuo dezinformacijos?

- Be abejo, juk mes gyvename ne tik tiesioginio, bet ir informacinio bei propagandinio karo sąlygomis. DI yra vienas pagrindinių informacinio karo instrumentų, o informacinis karas iš esmės yra dezinformacinis ideologinis karas, kur pagrindinį informacijos srautą sudaro melagienos.

Kadangi jos, kaip ir bet kuri kita kuriama informacija, yra monetizuojamos, tai juo didesnis jų srautas, tuo geriau veikia monetizavimo sistema, bet sykiu labai sparčiai mažėja galimybė įžiūrėti tikrus dalykus. Visi dalykai, kurie vyksta, tuoj pat apipilami įvairiausiais informaciniais burbulais, vaizdiniais ir kitokiais prielipais, pro kuriuos nebeįmanoma prasikasti iki to, ką mes vadintume tikrove.

Be abejo, manipuliuojama ne tik visuomene, bet ir mūsų valdžia, bet mes net nesuvokiame, kas yra tie tikrieji manipuliatoriai, kurių tikslas - jau nebe idėjos ar jų diegimas, bet visuomenių stygavimas tam tikriems bendriems veiksmams.

Mes negalime įsivaizduoti, kaip gyvena žmonės, kurių rankose trilijonai, kaip jie valdo šalis, kaip vienas nusmukdo, o kitas pakelia, nebegalime įsivaizduoti, kas vyksta tų DI tobulintojų sąmonėje, kaip jie įsivaizduoja žmonijos ateitį. O juk nuo jų vaizduotės priklauso ir žmonių, ir tautų likimai.

- Toje ateityje dirbtinis intelektas tautiškumui dar palieka vietos?

- Tai egzistencinis klausimas. Šiuolaikinio žmogaus tapatumą lemia gyvenimas pažangos ideologijos aplinkoje, jo sąveika su naujausiomis medijomis, jo veikla medijuotoje socialinėje terpėje.

Man tauta visada buvo didžiausia gėrybė, labiausiai puoselėtinas dalykas, nes tauta yra pasaulio įvairovės, jo spindėjimo ir šviesos pagrindas. Šiuo atžvilgiu tam pagrindui iškilusi didžiulė grėsmė, bet ji buvo ir anksčiau: prisiminkime ES nuostatą kurti naują tarsi europinę visuomenę, išvietinant, išvalstybinant, nutautinant.

Nors ta nuostata pasirodė esanti pragaištinga, bet nuo jos iki šiol nenorima atsiriboti. Nenorima pripažinti didžiulės klaidos, suteikiančios papildomos paspirties imperinėmis užmačiomis garsėjančiai Moskovijos ordai.

Mažoms tautoms niekada nebuvo lengva, ir reikia stiprios tautinės savimonės, kad didžiosios galios, naudodamos DI instrumentus ir su juo susijusią ideologiją, apskritai nesunaikintų tų tautų ir jų valstybių.

Lietuvos valstybės strateginės raidos ateities gairės buvo kurpiamos pagal bendrą europinę ideologiją, net užbėgant jai už akių, net norint pasirodyti, kad esame pasiryžę nutautėti greičiau, nei rekomenduojama. „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050" labai aiškiai žymi lietuvių tautos savinaikos kelio gaires. Tų gairių siekti politinėmis ir kultūrinėmis priemonėmis kaip tik ir turėsiąs padėti DI instrumentų kuo spartesnis diegimas.

Tačiau Moskovijos keliama grėsmė verčia galvoti ir apie valstybės gynimą. Tad daugeliui ima suktis galva - ką tik kalbėjome, jog juo mažiau valstybės, juo geriau, tad kaip čia dabar ją stiprinti, juk valstybės stiprinimas yra pats tikriausias nacionalizmas, kurį būtina visais būdais naikinti?..