Politikas Šarūnas Birutis: Šioje situacijoje net nereikia Kremliaus rankos

Bet jis, kaip tikras kultūros žmogus, dėl tokio likimo posūkio nei keikia jo iniciatorių, nei gailisi savęs, netikėtai sau pačiam ir kultūros bendruomenei netekęs ministro posto (matyt, taip ir liks neaišku, tai buvo prezidento ar jo žmonos užgaida).

Apie besikeičiantį pasaulį parlamentaras Š.Birutis sako: turime suvokti naują realybę - kas stiprus, tas ir teisus.

Matyt, tai tinka ne tik globalaus pasaulio, kuriam prisiekusi ir dalis kultūrininkų, atžvilgiu.

- Vis dar nesiliaujate gynęs kultūros, nors ji ir negina jūsų?

- Kodėl dabar turėtų mane ginti? Esu nudžiugintas ir nustebintas, nes turbūt nė vieno ministro taip sutelktai nėra gynusios nacionalinės kultūros institucijos, kaip praėjusį rudenį manęs, kai buvau atšauktas iš kultūros ministro pareigų; su aiškiais pareiškimais jos kreipėsi į aukščiausią valdžią, bet ši niekaip nesureagavo ir net nekreipė dėmesio...

- Šmėsteli kokia nors mintelė apie darbą Kultūros ministerijoje? Jeigu ne ryt, tai kada nors?

- Turiu ką veikti: dirbu Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete Seime, turiu vienmandatę - du rajonus, bendrauju su savo rinkėjais, esu NATO parlamentinės asamblėjos delegacijos vadovas. Kas dėl Kultūros ministerijos - neminint susipriešinimo, šiandien daug kas sugriauta ir daug kas - negrįžtamai, tad, užuot ėjus į priekį, visų pirma reikėtų atkurti, kas sugriauta.

- Gal pavyko naujai pasižiūrėti į prezidentinį lošimą dėl energetikos ministro, kuriame ne savo valia jums teko dalyvauti?

- Nieko nauja neatradau: nusivyliau prezidentu, nors buvau gana didelis jo rėmėjas ir ne tik moralinis, bet ir finansinis. Be kita ko, mus siejo bendri mokslai tam pačiame Vilniaus universiteto pramonės ekonomikos fakultete, paskui - universiteto ansamblis,- tokie dalykai paprastai saisto žmones, bet šis atvejis, matyt, buvo išimtis, kai nei priežastys, nei motyvai nėra aiškūs. Mane ne tiek skaudina priekaištai iš prezidento lūpų (būtų keista, jei manytum esąs apsaugotas nuo kritinių pastabų), tačiau argumentacijos nebuvimas, neatsakymas, nepaaiškinimas, verčia laikyti jo priekaištus asmeniškumu.

O labiausiai skaudu buvo dėl komandos ir skambiai pasakysiu - dėl pačios Lietuvos, nes buvome susiplanavę darbus iki 2028 metų. Labai solidžiai, labai rimtai ir atsakingai. Visa tai sugriuvo ir visi tie žmonės, patys kompetentingiausi žmonės, kuriuos man labai sunkiai pavyko įtikinti, kad ir politikoje galima šį tą nuveikti, buvo nuvilti, neteko darbų ir net galimybės tuos metus dirbti pagal specialybę. Tiek žmonių buvo nurašyti ir išmesti į niekur. Aišku, priemonių planas liko, bet neliko komandos, kuri jį kūrė ir žinojo, kaip tai įgyvendinti. Duok, Dieve, kad kiti jį įgyvendintų.

- Kokie jūsų santykiai su prezidentu šiandien?

- Nemačiau, nesusitikau, negirdėjau... Būčiau supratęs, jei jis būtų išsikvietęs, padėkojęs už darbą ir paaiškinęs situaciją kaip vyras, bet jis, kaip sakoma, pasislėpė po lapais. Tai politinės kultūros klausimas.

- Taigi praėjusį rudenį, kai Gitanas Nausėda, siekdamas žūt būt išsaugoti energetikos ministrą Žygimantą Vaičiūną, sukėlė sumaištį valstybėje, į jo kritiką atsakėte santūriai, akcentuodamas didelį kultūros bendruomenės palaikymą. Sakykite, ar jis tikrai buvo toks didžiulis, jei netrukus Kultūros ministerija jo neteko, galima sakyti, per vieną dieną?

- Pirmiausia, kultūra ir ne be prezidento, ir ne be mano partijos (socialdemokratų - D.Š.) buvo paversta pigia preke - neva mažiausiai reikalingą ministeriją keičiant į Energetikos ministeriją. Tai parodė, kad dalis politikų iki šiol nesuvokia kultūros sąvokos, jos pločio, gylio ir reikšmės tautai, valstybei, kiekvienam jos piliečiui. Tai buvo spjūvis kultūros sektoriui, kuris yra žymiai platesnis ir svarbesnis net už tokį svarbų padalinį kaip energetika.

Be abejo, ekonominė gerovė labai svarbu, bet kultūros negalima dėti ant svarstyklių kaip turguje ir daryti tokius mainus. Puikiai suprantu kultūros žmones, kurie pareiškė, kad kultūra nėra pigiausia prekė ir susitelkė protestui.

- Jūs dalyvavote ir mitinge dėl tariamai laisvo žodžio?

- Manau, kad tas mitingas buvo logiška pirmojo tąsa, nes deramos valdžios reakcijos į pirmąjį nebuvo. Nepasitenkinimas augo, kultūrines asamblėjas kūrė žmonės, kuriuos pažįstu ir su kuriais galima rasti bendrą kalbą, bet su jais kalbėtis niekas neskuba.

Kitas protesto aspektas - finansinis, nes atimti iš to sektoriaus, kuris mažiau gauna nei sukuria, nedovanotina. Kiek kultūros sektorius generuoja bendrojo vidaus produkto ir kokią dalį gauna, kokie atlyginimai, lyginant su kitais sektoriais, galėčiau ilgai pasakoti, bet tai atskira tema. Esu tikras, kad mitingų apskritai nebūtų buvę, jeigu nebūtų taip drastiškai nuvertinta, paniekinta kultūra.

- Sakot, su protestuojančiais nesikalbama. Kodėl tada mitinge kultūros ministrei Vaidai Aleknavičienei niekas nedavė žodžio? Kodėl ministrė, kuri, mano nuomone, net pataikauja kultūrininkų vadams, vieno iš jų - Gintarės Masteikaitės puolama už tai, kad esą nepalaiko deramo santykio su kultūros bendruomene? Kokio dar santykio jiems reikia?

- Kultūros ministerija turi 54 veiklos sritis, plius - 56 pavaldžias įmones, - jokia ministerija neturi tokių apimčių. Kita vertus, pakartosiu frazę, kurią nesyk esu sakęs, kad visi ministrai dirba su žmonėmis, kultūros ministrai - su genijais gerąja prasme. Kad įgalintum kultūros sritį, turi joje būti. Turi ją žinoti iš vidaus, turi draugauti su paveldu, istorija ir su knygomis, lankytis koncertuose, teatruose, parodose, muziejuose, ir ne vienus metus, - jei tuo negyveni, to sektoriaus nesuvaldysi. Todėl ministrei galiu palinkėti tik sėkmės sudėtingiausiame darbe.

- Lietuvoje jau priskaičiuojama 11 kultūros asamblėjų. Gal jūs žinote, koks jų tikslas, atmetus naivias abstrakcijas apie laisvę, tiesą, meilę ir pan.?

- Tikslas tas pats - atkreipti dėmesį. Dėmesio stoka kultūros sričiai yra įsisenėjusi problema. Ryškiausiai tai pasireiškia per finansavimą, iš kitos pusės - per supratimą.

- Todėl jų minioje nevaržomai demonstruojami vulgarūs lozungai, kurių joks kultūringas žmogus neimtų į rankas? Net imi svarstyti, ar nunyko dėsnis, kad kultūra daro viską karui atitolinti, ar tiesiog tie žmonės, kurie demonstruoja antro galo šūkius, neatstovauja kultūrai?

- Matot, prie bet kokio maišto prisijungia žmonės, kurie dažnai nesupranta nei jo turinio, nei esmės. Pastarajame mitinge man teko būti ir net diskutuoti su LRT generaline direktore apie situaciją dėl nacionalinio transliuotojo. Kai esi varpininkas ir gali pavojaus varpu skambinti, mobilizuoji minias žmonių, kurie eina kovoti už tavo laisvę. Viskas paprasta, suprantama ir net pateisinama iš vienos pusės.

Mačiau ir protestavusių žmonių reakcijas, pasikalbėjęs su jais, sumečiau, kad daugelis prisijungė tiesiog iš inercijos, nes jauniems žmonėms šūkis už laisvą žodį, už laisvą Lietuvą, už laisvę yra esminis ir patraukiantis.

Būdamas studentas aš irgi būčiau pasielgęs, kaip ir jie, nesigilindamas, apie ką tas mitingas yra. Tiesiog gera pajusti solidarumo su bendruomene jausmą, pakilimo jausmą, ir tai veža. Manau, didžioji dalis taip ir atėjo, nesitikėdama svarstyti, kuri LRT įstatymo pataisa netinka ir kodėl, ten nebuvo nieko apie argumentus.

- Ar tai jums neatrodo nepavojinga? Kai žmonės nesigilindami ima ir susimeta į minią?

- Nemanau, kad tai išvirs į kokią nors politinę jėgą, nors, be abejo, politikos tame esama ir ypač aiškiai girdisi nusistatymas prieš dabartinę valdžią. Tikrai nenoriu ginti dabartinės valdžios, nesakau, kad ji ideali, kad ji nedaro klaidų, - jų labai daug, gal net per daug,- bet akivaizdu, kad opozicija naudojasi kultūros bendruomene kovoje prieš valdančiąją koaliciją. Kitas klausimas - Remigijus Žemaitaitis. Taip, aš nepritariu jo retorikai, jo veikimo būdui, jo antisemitizmui...

- Kuris galbūt yra daugiau menamas?

- Bet jį galima užčiuopti. Jis veikia aiškiai savanaudiškai, gal ne iš įsitikinimų, o iš pragmatizmo, kad išlaikytų 10 proc. rinkėjų protesto balsų. Nepritariu nei jo retorikai, nei jo metodams, jo veikimas paremtas kitų, daugiausia valdžios, nors pats yra valdžioje, kritika.

Vokiečių filosofas Karlas Šmitas (Carl Schmitt) teigė, kad gyvenimas ir politika remiasi priešo ir draugo buvimu, kad būtinas priešas. Labai gaila, kad ši filosofija įgavusi kontūrus ir Lietuvoje. Ja naudojasi konservatoriai, ir ne tik jie, bet ir kiti, kuriems priešas būtinas, kad galėtų mobilizuoti savus ir jiems prijaučiančius.

Mes esam per maža tauta, kad tokiais naratyvais gyventume. Mes patys sau keliame didžiulį pavojų, ne mažesnį, nei užsienio priešas. Šitoks kenkimas valstybei, pasireiškiantis tiek mitinguose, tiek televizijos laidose, tiek kitose žiniasklaidos priemonėse, yra toks didžiulis ir visaapimantis, kad ateina mintis, jog šiandieninėje geopolitinėje situacijoje net nereikia Kremliaus rankos...

- Kitas klausimas, ar protestuojančių kultūrininkų vertybinis valstybės pagrindas, už kurį jie tariasi kovojantys, sutampa su jūsų, mano, lietuvio vertybėmis? Juk jų ištarose skamba globalios Lietuvos, kosmopolitizmo aidas, argi ne?

- Visiškai natūralu, kad mūsų mintys apie vertybinį valstybės pagrindą gali skirtis, tačiau apie tai galime diskutuoti, neniekindami kitos nuomonės ir nežiūrėdami į kitaip manantį kaip į priešą. Gerbiu tuos, kurie teigia Lietuvą, kaip globalią valstybę, bet kartu mane gąsdina tie, kuriems globalizmas svarbiausia. Koks skirtumas, kaip vadinsis ta valstybė, jeigu būsi globalus pilietis.

Neabejoju, kad norėdami išlaikyti savo valstybę, turime atsigręžti į savo tapatybę, savo kalbą, religiją, - tas vertybes, kurios ir suponavo valstybės poreikį. Tų vertybių pagrindu kadaise sukūrėme valstybę, tik jų pagrindu valstybę galime ir išsaugoti.

Liūdna matyti, kad didžiausia nemateriali tautos vertybė kalba, kuri mus išskiria iš kalbinio triukšmo ir kuria turime didžiuotis prieš globalųjį pasaulį, ne be mūsų pastangų apleidžia savo pozicijas visuomenės gyvenime. Ai, sako, tai ne taip svarbu. Nesuvokiama, kaip Švietimo ir mokslo ministerija tris kartus atidėliojo reikalavimus imigrantams dėl lietuvių kalbos mokėjimo bent minimaliu lygiu.

Kokie ten žmonės dirba? Jau 220 tūkst. yra imigrantų, kurie kalba kitomis kalbomis, o dar blogiau, kad diduma jų moka ir kalba rusiškai. Ir jie lieka Kremliaus informaciniame burbule ir tai yra tiesioginis pavojus mūsų valstybingumui. Vien dėl to mums reikia integruoti kitataučius į mūsų bendruomenes ir neleisti gyventi savo burbuluose.

- Negi manote, kad įmanoma jiems įskiepyti pilietiškumą mūsų valstybės atžvilgiu?

- Mūsų visuomenė senstanti ir mums reikia darbo jėgos, tad tų imigrantų buvo ir bus. Bet mes juos integruokim, nes jie gali atnešti ir naudos. Žinoma, tam reikia daug ir ne formalių pastangų. Tam reikalinga integracinė programa, gal net migracijos ministerija, kuri koordinuotų šiuos veiksmus.

- O tautos išsaugojimo programą jau turime?

- Deja. Tai būtų Kultūros ministerijos reikalas, nes tautos išlikimas lygus valstybės išlikimui. Tauta kuria valstybę, - taip Konstitucijoje parašyta. Jeigu Lietuva taps tautų katilu, koks skirtumas, kur bus tenkinami materialiniai ir fiziniai žmonių poreikiai, koks skirtumas, kaip vadinsis šita teritorija, kur bus kalbama angliškai, rusiškai, po 100 metų gal net išpažįstamas musulmonų tikėjimas...

- Grįžtu prie temos. Kai matome kultūros nuopuolį tiek iš Prezidentūros, tiek iš Seimo, tiek Vyriausybės, tiek žiniasklaidos, tiek kultūrininkų, - kitaip sakant, matome, koks plonas kultūros podirvis, kyla klausimas, ar jo neskatina suaktyvėjęs ginties instinktas, ketverius metus gyvenant šalia kariaujančios valstybės ir nuolat girdint apie būsimą karą mūsų žemėje?

- Turime suvokti realybę: pasaulis nebėra toks, koks buvo, ir niekas nėra garantuotas, kas bus rytoj, kai įsigali stipriojo teisė ir, maža to, ji yra legitimizuojama. Matom JAV, Kinijos, Rusijos veiksmus, kurie patvirtina: kas stiprus, tas teisus. Be abejo, tai turi įtakos ir psichologiniam klimatui šalyje. Išorės grėsmių akivaizdoje tiesiog privalu didinti visuomenės kritinį mąstymą, atsparumą ir pasiruošimą kritinėms situacijoms, juo labiau, kad šioje srityje esame tikri atsilikėliai.

Ne kartą esu sakęs, kad šis darbo baras, reikalaujantis didelio įdirbio ir jėgų, yra ne mažiau reikšmingas, kaip kietoji galia, ginklai (tai irgi svarbu, be abejo), kad tautos vienybės, valstybės jausmą būtina įdėti žmogui ir į galvą, ir į širdį, nes kitaip ginklai neveikia. Ginklai veikia tada, kai žmonės žino, kodėl jų griebiasi ir už ką.

Per tuos kelis mėnesius einant kultūros ministro pareigas, mums buvo pavykę padaryti pirmuosius žingsnius ten link. Būtų apmaudu, jeigu jų daugiau nebūtų, nes vertybinis visuomenės stuburas yra mūsų gynybos dėmuo ir gal net svarbiausias dėmuo, nes beveik visa kita galima nupirkti...