Kodėl mums atstovauja diktatorius Lukašenka

Gi Lietuva kaimyninės Baltarusijos atžvilgiu užsispyrusiai tebesilaiko vadinamosios vertybinės užsienio politikos, kurios sėkmingumą, jei tikėsime prezidentu Gitanu Nausėda, liudija aukštų užsienio svečių vizitai.

Paradoksalu, kad vertybinės užsienio politikos principams nė kiek neprieštarauja noras mūsų valstybės santykius su Baltarusija aiškintis už Atlanto, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

„Jums nekeista, kad mūsų krašto problemas Vašingtone atstovauja Baltarusijos prezidentas, kurį tebelaikome nelegitimiu vadovu?"- klausia politologas Dovilas PETKUS.

Jo nuomone, diplomatinių ryšių palaikymas tik su „vertybinėmis" šalimis, prilygsta rusiškai ruletei Lietuvos saugumo atžvilgiu.

- Iš pradžių paaiškinkite, kas vyksta lietuvių galvose: kodėl nemažai galvojančių, kad Lietuvos politikai šaukte šaukiasi karo?

- Tokia reakcija natūrali. Jie mato grupę politikų, kurie piktybiškai nesutinka, kad pagrindinis Lietuvos saugumo raktas slypi ne poligonuose ir kariniuose pirkimuose, o užsienio politikoje. Jeigu nėra išmintingos užsienio politikos, beprasmiška kalbėti, ar gynybai išleidžiame 0,7, ar 2, ar 5, ar 10 proc.

Bet kuriuo atveju net didžiausios investicijos į gynybą Lietuvai leistų tik atsilaikyti tam tikrą laiką, kol ateis sąjungininkų JAV ar kitos NATO partnerės pagalba. Neabejoju, kad dėl didėjančių investicijų gynybai Lietuva jau laimėjo ne vieną atsilaikymo parą, bet mes vis tiek atsiremiame į lemtingą tašką - su savo pajėgumais galime laimėti tik laiko.

- Nepaminėjot vokiečių brigados - nelaikote jos patikima paspirtimi pavojaus atveju?

- Priminsiu realybę: štai Rytų Ukrainoje Pokrovską gynė net penkios brigados, bet neapgynė, nes priešų buvo per daug.

Brigados dislokavimas Lietuvoje yra daugiau politinės valios pasireiškimas, bet tai nėra tokia atgrasymo priemonė, kuri priverstų Rusiją nebegalvoti apie Baltijos šalių puolimą.

Vokietijos kancleris Frydrichas Mercas (Friedrich Merz) mėgsta pakalbėti apie atsakomybę už Europos saugumą, tačiau tai tik gražbylystė, nes kariniu požiūriu Europai tapti milžine, kaip svajoja kosmoso ir gynybos eurokomisaras Andrius Kubilius, per artimiausią dešimtmetį praktiškai nėra šansų.

Dėl to Lietuva ir kitos Baltijos valstybės yra atsidūrusios tarp globalių susitarimų girnų. Štai ES komisijos pirmininkė Ursula von der Lejen (Ursula von der Leyen) džiūgauja, kad jai pavyko pasirašyti laisvos prekybos susitarimą su Indija, duodant saldų atkirtį Trampui (Trump) ir JAV ekonomikai, bet ar tai gera žinia mums - vargu.

Bet kokie ES pykčiai su JAV yra itin pavojingi, nes silpnina JAV įsipareigojimus Europai ir motyvų dengti ją gynybos skėčiu lieka vis mažiau. Vakarų Europa dėl to nė kiek neišgyvena, nes joks karas jai negresia. Karas Europoje gresia tik su Rusija besiribojančioms šalims.

- O politinių stigmų surakinti politikai, regis, linkę tik laukti, kol Rusijos ir Baltarusijos diktatorius ištiks mirtis?

- Iki ateinant Gabrieliui Landsbergiui ir Tėvynės sąjungai prie valstybės vairo ir neoficialiai į užsienio politikos formuotojų grupę sugrįžtant Albinui Januškai, Lietuvos užsienio politika, galima sakyti, buvo daugiau mažiau koordinuojama su užsienio partneriais.

Tačiau per pastaruosius penkerius metus mūsų užsienio politikos žaidėjai, vedini ar asmeninių interesų, ar noro pasirodyti tarptautinėje arenoje, tapo prisiekusiais „vertybinės užsienio politikos" apologetais.

Mūsų politikų trumparegiškumas bado akis: sieną su Baltarusija uždarėme neapgalvoję atsako scenarijų ir nepasitarę su partneriais. Po to bėgome ieškoti Europos pagalbos.

Kokia buvo kaimynų reakcija? Latviai su lenkais atidarė papildomus pasienio punktus, kad perimtų mūsų transporto srautus į Baltarusiją. Lietuva vėl pralaimėjo. Vienašališkų, kad ir menamai vertybinių veiksmų imtis Lietuvai pavojinga - neapgalvotais veiksmais stumiame valstybę ant ešafoto.

- Jūs irgi manote, kad Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys yra Gabrieliaus Landsbergio politinis dvynys?

- Mūsų saugumo garantas iš tikrųjų slypi užsienio politikoje, kuri, deja, pastaruosius penkerius metus pasižymėjo veikiau papildomų konfliktų paieškomis, dėl kurių pasekmių buvo desperatiškai šauktasi Vakarų pagalbos.

Galime prisiminti iššaukiantį taivaniečių ambasados atidarymą, sugriovusį santykius su Kinija ir smarkiai pakenkusį mūsų verslams. Gal kas nors ir pagyrė ministrą į akis už drąsų „performansą", tačiau toji drąsa, iš šalies žiūrint, atrodo kvailokai, - kitos šalys elgiasi kur kas atsargiau, o mes dėl abejotinų tikslų aukojam valstybės interesus.

Lietuvos politikų galvose vyksta ne mąstymo procesas, kaip mažinti konfliktų ir jų eskalacijų, bet priešingai - kaip pasaulio žemėlapyje surasti naujų priešų, kuriems dar neiškastas karo kirvis.

Net paradoksalu, kad, pernai pasikeitus valdžiai, užsienio politikos kryptis nesikeičia - socialdemokratų vyriausybė vis dar vairuoja šalį ta pačia taktika, kaip vairavo Ingridos Šimonytės vyriausybė.

Galbūt vertėtų prisiminti ir tai, kad K.Budrys yra ne tik prezidentūros statytinis, bet ir skiriasi nuo pirmtakų tuo, kad buvo VSD pareigūnas, galima sakyti, yra kariško sukirpimo žmogus.

Jis - ne diplomatas, ir tai liudija jo veikimo taktika: matyti priešus, matyti sankcijas, draudimus, bet nematyti galimybių ar būdų, kaip būtų galima susitarti.

- Kokiai logikai priskirtumėte jo reakciją dėl Grenlandijos, kurios gviešiasi Donaldas Trampas, - karinei ar diplomatinei?

- Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti Lietuvos laikyseną šios neordinarios situacijos atžvilgiu, sakyčiau, kad ji primena ginklų žvanginimą prieš Ameriką.

Kaip kitaip pavadinti skubotą mūsų užsienio reikalų ministro pareiškimą, kad, remiant Daniją, ir Lietuvai reikėtų pasiųsti karių Grenlandijon. Iš esmės tai buvo atkirtis Trampo politikai. Sunku suprasti šį antausį valstybei, kuri yra mūsų saugumo garantas, juo labiau, kai mūsų geopolitinė padėtis yra tokia trapi.

Labiausiai gluminantis Baltijos šalių užsienio politikos bruožas yra tas, kad jos elitas net nebando slėpti ideologinio priešiškumo Trampui ir jo atstovaujamiems respublikonams, - tai dvelkia tikra šizofrenija, kai, viena vertus, labai norima, kad Amerika grėsmės akivaizdoje mus gintų ir tuo pačiu, pasitaikius progai, stengiamasi jai įkąsti.

Ne išimtis ir Lietuvos užsienio politikos formuotojai, netikintys Trampo politikos tęstinumu ir visas kortas pastatę ant vienos - demokratų partijos ideologijos. Bet kai išsirenki tik vieną teisingą partiją, su kuria susieji ateities lūkesčius, tam tikta prasme žaidi rusišką ruletę su valstybės saugumu.

- Betgi vertybinės politikos rėmuose tokia drąsi „teisinga" pozicija greičiausiai nusipelno tik pagyros?

- Nesu dėl to tikras, nes mes dažnai liekame dorotis su tomis problemomis, kurias ir susikuriame patys. Prieš darant skambius pareiškimus, reikėtų apsidairyti, iš kurios pusės kulkos skrieja, ir tada nuspręsti, kurios priedangos link judėti toliau.

Manyčiau, kad nepamatuota ir neišmintinga užsienio politika labiausiai išryškėja ten, kur reikėtų neskubėti su tam tikromis išvadomis, pabandžius suprasti, kaip keičiasi pasaulis, užsienio politikos lyderiai, kaip keičiasi pati Amerika.

Iš tikrųjų tiek prezidento, tiek užsienio reikalų ministro pasisakymai dažnai atrodo ir nepasverti, ir skuboti. Tai mažai šaliai yra nedovanotinos klaidos.

Kita vertus, galime nuspėti, kad tokios pozicijos atsirado dėl JAV demokratų partijai palankios veikėjų grupės Lietuvoje, pavadinkim ją gilumine valstybe (deep state), primetančios savo užsienio politikos vaizdinį, kuriame viešpatauja nuo Trampo nepriklausomos Europos vizija.

Prezidento Gitano Nausėdos tolesnis palaikymas fiasko patyrusiai vertybinei užsienio politikai kelia rimtų įtarimų, ar tik jis nepatiria tam tikro spaudimo, ar jis nėra pažeidžiamas?

Spėju, kad plačiai nuskambėjusi prezidento ir pranešėjo istorija dar gali būti nebaigta. Tik taip galėčiau pateisinti prezidento įsikibimą į jokių savo tikslų nepasiekusios vertybinės politikos vėliavą.

- Tačiau mūsų politikai nė nemano slėpti: jei Donaldas Trampas palieps, bus imta ieškoti būdų, kaip atgaivinti Baltarusijos kalio trąšų tranzitą per Lietuvą...

- Jums ne keista, kad mūsų krašto problemoms Vašingtone atstovauja Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, kurį tebelaikome nelegitimiu vadovu. D.Trampui jis atrodo žymiai sukalbamesnis, negu Baltijos šalių lyderiai ir užsienio reikalų ministrai.

Tiek dėl pataikūniškumo kritikuojamas NATO vadovas Markas Riutė (Mark Rutte), tiek su Trampu golfą žaidžiantis Suomijos prezidentas Aleksanderis Stubas (Alexander Stubb) supranta, kad politikoje, ypač Trampo administracijoje, daug lemia asmeniniai kontaktai, sudarantys sąlygas pristatyti rūpimas problemas neoficialioje aplinkoje ir būti įtrauktiems į formatus, kur jų balsas bent jau būtų išgirstas.

- Sakykite, kuo, jūsų nuomone, Trampas bus pasitarnavęs Lietuvai?

- Manyčiau, kad vienas svaresnių jo nuopelnų Vakarų pasauliui buvo suduotas smūgis leftistinei ideologijai - ne tik jos nuostatoms, pareiškus, kad egzistuoja tik dvi lytys, bet ir nutraukus finansavimą ją skleidžiančioms organizacijoms visame pasaulyje, tarp jų ir Lietuvoje.

Žinoma, tai nereiškia, kad leftistinei ideologijai Europoje atėjo galas, panašu, kad ji dar aršiau propaguoja idėjas, kurioms pagal apklausas nepritaria diduma Lietuvos gyventojų (jų požiūris tiek dėl LGBT propagandos, tiek dėl gėjų partnerystės nesikeičia jau trylika metų), tačiau ši propaganda dabar žymiai daugiau kainuoja europiniams fondams.

Dabar Europos Sąjungai reikia daugiau lėšų tęsti joje įsitvirtinusią leftistinę politiką. Nors plačiajame pasaulyje matyti nemažai grįžimo sveiko proto link ženklų, mes, matyt, esame idėjinis užkampis Vakarų pasaulyje, kur tendencijos vėluoja septynerius metus ar dar daugiau.

- Kaip sakoma, viskas teka, viskas keičiasi. Juk nėra jokių garantijų, kad po Trampo leftizmas vėl nepakels galvos...

- Aišku, jo įtaka ribojama kadencijos, ji baigsis po trejų metų. Tačiau tai vienas aktyviausių JAV prezidentų, - ne žodžio, bet veiksmo žmogus.

Galimas daiktas, po kongreso rinkimų jame gali atsirasti daugiau demokratų partijos atstovų, tačiau vis dėlto manyčiau, kad nematoma revoliucija respublikonų partijoje jau yra įvykusi, D.Trampo politika į ją atvedė daug naujų ryškių veidų.

Politika yra itin permaininga ir nenuspėjama, bet manyčiau, kad Trumpo valdymo metu pasikeitę respublikonai toliau liks viena iš dviejų pagrindinių jėgų JAV. Ir jeigu mums rūpi mūsų saugumas, turėsime išmokti prisitaikyt prie besikeičiančios JAV konjunktūros.

- Na, o kur, jūsų nuomone, mus vairuoja „vertybinė" Lietuva?

- Mano požiūriu, pats laikas Lietuvai atsitraukti nuo vertybinės užsienio politikos, kurios terminą įvedė Gabrielius Landsbergis, pats nevengęs jos demonstruoti asmeniniu pavyzdžiu.

Prisimenat jo žygį į Gruziją, kai joje rinkimus laimėjo „ne ta" partija? Jo kelionė, siekiant pasmerkti išrinktųjų veiksmus ir palaikyti protestuojančius, buvo ne tik kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus, bet, manyčiau, ir provokacija.

Papildomų konfliktų ieškojimas su vertybinės politikos vėliava yra pagrindinis blogis, įsivyravęs mūsų užsienio politikoje, padalinęs pasaulį į šviesiuosius ir tamsiuosius, į blogio ir gėrio nešėjus.

Netgi teorinis pasvarstymas apie galimus mūsų ir baltarusių pareigūnų susitikimus, gelbstint Baltarusijoje užlaikytą mūsų vežėjų turtą, sulaukia staigaus ir griežto vertybininkų įvertinimo.

„Aš manau, niekas nesmerktų, kad mūsų viceministras susitiko su Baltarusijos viceministru", - sako Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Remigijus Motuzas Eltai, bet čia pat jį nuginkluoja Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos" pirmininkas Saulius Skvernelis, sakydamas, kad „tai būtų tam tikras pralaimėjimas".

Demokratinių valstybių pasaulyje yra mažuma, - apie du trečdaliai pasaulio valstybių atstovauja nedemokratinę sąrangą, tad bandančios išlikti mažos valstybės pasirinkimas bendrauti tik su liberalios demokratijos kraštais yra pragaištinga politika.