Televizijos laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ vedėja Palmira GALKONTAITĖ (51 m.), kalbinama apie neseniai pasirodžiusią knygą „Atleisk. Pasmerkta populiarumui“, kurioje sudėtos geriausios atsiprašymų ir paieškų istorijos, prašo mūsų, kad tik jai neprikabintume skambaus rašytojos vardo. Ir čia pat užsimena apie galvoje užgimusios kitos knygos apmatus - tik ji, jeigu kada pasirodys, bus ne publicistinė, o intriguojančiai erotinė.
- Ar gyvenime dažnai ištariate: atleisk?
- Man pačiai pasakyti žodį „atleisk“ yra sudėtinga. Jeigu buitinėse situacijose padarau ką nors nelabai gerai, stengiuosi išlaukti, kol vyras, nesuprasdamas, dėl ko tvyro įtampa, pirmas atsiprašo. (Šypsosi.) Pagalvoju, kad galbūt aš pirmoji turėčiau žengti tą žingsnį ir pasakyti: atleisk, nepyk, pasikarščiavau. Tokiuose kasdieniuose dalykuose nedažnai ištariu žodį „atleisk“. Bet asmeniniuose dalykuose, kai kažkas neduoda ramybės ir kaip kirminas graužia, kad kuriuo nors savo poelgiu žmogui sukėlei nepelnytą nuoskaudą, tada, be abejo, gali viską padaryti ir atsiprašyti, ir net kelis kartus.
Bet iš esmės atsiprašai ne tiek dėl kito žmogaus, atsiprašai dėl savęs, nes tau bloga būti blogai. Iš savo personažų matau, kad jie ateina atsiprašyti ne visada tikėdami, kad tas žmogus ateis ar atleis. Bet ne tai yra svarbiausia, svarbiausia nusiritinti pačiam tą akmenį, ištraukti iš savęs geluonį, nes pats negerai jautiesi.
- Taigi atsiprašymo ir atleidimo aktas yra daug sudėtingesnis, negu gali atrodyti.
- Manau, iš tikrųjų atleisti yra didžiulis menas. Tikrai nedažnas žmogus tai sugeba. Bet visada reikalingas pirmas žingsnis. Be pirmo žingsnio neįvyksta niekas. Kartais iš mūsų istorijų matai, kad tik žodžio „atleisk“ ir reikėjo. Bet daug būna atvejų, kai tas žodis vis dar atsimuša į neparuoštą dirvą - tu dar neturi nei noro, nei galimybių, nei sugebėjimo atleisti.
- Pereikime į kitą barikadų pusę: ar jūs, Palmira, dabar norėtumėte ko nors atsiprašyti?
- Tų žmonių negalėčiau įvardyti. Labai kankinausi, kai nutrūko ryšiai su vienais mielais žmonėmis. Ilgai negalėjau suprasti dėl ko, bet tų žmonių atšalimas man ilgai nedavė ramybės. Galvojau, kas nutiko, kas buvo ne taip. Ir mintyse susikūriau versiją, kad taip yra dėl vieno neatsargaus ir kvailo mano posakio, kuris išėjo į erdvę. Jis buvo pasakytas sąmoningai, bet ne jiems buvo taikomas. Tie žmonės, manau, prisitaikė sau ir labai dėl to supyko.
Labai ilgai save dėl to graužiau. Kai suskambėdavo kokia melodija, kuri mus vienijo su tais žmonėmis, vėl nudiegdavo skausmas, kad būtent aš sugadinau malonų bendravimą. Tada pagalvojau, jeigu tie žmonės pamanė, kas savo žodžius taikiau būtent jiems, norėdama juos įskaudinti, vadinasi, jie manęs taip ir liko nepažinę. O jeigu jie taip ir nesugebėjo manęs pažinti, tai ar jau toks didelis man nuostolis, kad aš jų netekau? Vadinasi, jie apie mane blogiau galvojo, negu yra iš tikrųjų. Jeigu jie mane geriau pažinotų, suprastų, kad jokiu būdu mano žodžiai negalėjo būti taikomi asmeniškai jiems. Nors atsiprašiau, iš jų negavau jokio atsakymo.
- Dirbdama tokį daug psichologijos žinių reikalaujantį darbą, žmones turėtumėte matyti kone kiaurai...
- Esu tos nuomonės, kad labiausiai nenuspėjama, neprognozuojama būtybė Žemėje yra būtent žmogus. Gali sugalvoti begalę variantų, kaip sureaguos vienas ar kitas žmogus, kaip jis pasielgs vienoje ar kitoje situacijoje, kaip priims tavo žinią, bet galiausiai atvažiuoji susitikti su žmogumi ir viskas virsta aukštyn kojomis.
- Kaip sugalvojote visas šias istorijas sudėti į knygą?
- Susitikimuose su žiūrovais pirmas klausimas dažniausiai būdavo toks: papasakokite labiausiai įsiminusias istorijas. Pradedi jas pasakoti, tada būtinai sulaukdavai antro klausimo: ar neketinate to aprašyti? Lašas po lašo viskas mintyse nusėda. Iš tikrųjų atrodė, kad knyga apie laidą turėtų būti susijusi su baigtiniu etapu. Bet dešimtmetis jau praėjo, o ar laida sulauks dvidešimtmečio, kas čia žino. Kol kas ji eina, o kai kurios istorijos užsimiršta. Šiam darbui pasirinkau vasarą, kai televizininkų sezonas yra pasibaigęs, kai išeiname ilgų atostogų ir galime tą laiką skirti sau.
Bet buvo ir dar viena priežastis tas istorijas surašyti būtent dabar, nes mano galvoje brendo kitos knygos sumanymas. Nežinau, ar iš jos kas išeis, ar ji kada pasirodys - bet galvoje sukosi tokia gana nepadori, galbūt erotinio pobūdžio knyga. Tada pagalvojau: kaip dabar imsiu ir pirma parašysiu tokią knygą? Vėliau būtų tiesiog negražu rašyti kitokio pobūdžio knygą - rimtesnę, padoresnę. (Šypsosi.) Atrodė, kad pirma reikia parašyti šią publicistinę knygą, o tada atverti sau kelią tai kitai knygai.
- O ką apie erotinę knygą pasakytų jūsų vyras žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Egidijus Knispelis? Ar jis nepagrūmotų pirštu?
- Jis man tik sako: svarbu, kad knygoje nebūtų mano prototipo. Jam tai yra svarbiausia. (Juokiasi.)
- Televizijoje dirbate jau daugiau nei dvidešimt metų. Parodyti siužetą yra viena, o aprašyti istoriją - visai kas kita. Taigi istorijas perteikti kaip tekstus jums turėjo būti nemažas iššūkis.
- Tai labai skirtingi dalykai. Būdavo, kad ir atidedi rašymą, ir nerandi sau vietos, ir naktį pabundi. Net vyrui sakiau, kad iš naujo kuriu tas istorijas, nes jų tekste negaliu perteikti taip, kaip yra parodyta ekrane. Mano dukra, biofizikos doktorantė, perskaičiusi rankraščio pirmos dalies pradžią, paklausė: „Mama, o tu nebijai nugąsdinti savo žiūrovų taip rašydama. Nes tavo žiūrovai siužete mato viską kitaip - nugludintą istoriją, o tu čia atskleidi, kad ne viskas yra taip gražu ir paprasta, kaip gali atrodyti kadre“. Ir aš tada susimąsčiau, kad visai gali būti. Šiaip man labai įdomi žiūrovų nuomonė, kol kas negavau nė vieno neigiamo atsako.
- Atrodo, Lietuva tokia nedidelė šalis, tačiau jau rodomas tryliktas laidos sezonas, o savo artimų žmonių ieškančių lietuvių vis nemąžta.
- Niekas nesitikėjo tokio populiarumo. Kaip ir rašoma knygoje, iš pradžių tai turėjo būti kaip žaisminga atsiprašymų laida, bet kad tai virs paieškomis, niekas apie tai negalvojo. Mes patys ieškojome atsiprašančiųjų. Bet taip nutiko, kad pačioje pirmoje laidoje 1999-ųjų rugsėjo 15 dieną buvo parodyta paieškų istorija ir mes neįvertinome ir net nepagalvojome, kokį pūlinį paspausime, iš kurio kaip fontanai pasipils paieškų skelbimai. Taip atsivėrė šliuzai ir plūstelėjo banga išlauktų, iškentėtų, niekur kitur nerandamų atsakymų į labiausiai rūpimus klausimus: kur yra mano artimieji, kas aš esu, iš kur aš atėjau ir ką aš turiu?
Kad ir Armėnijos istorija: keturiasdešimt kelerių moteris Anaida, būdama įvaikinta mergaitė iš Lietuvos, visą gyvenimą troško pažinti savo artimuosius ir kitoje šalyje jautėsi svetima, nepritapėlė. Susitikimo su artimaisiais ji laukė kaip stebuklo - ir paslapčia nuo įtėvio ėjo į pasimatymą su savo seserimi...
- Matydama tas istorijas, jūs kaip niekas kitas suvokiate, kokia svarbi yra šeima. Ar pati gerai sutariate su savo giminėmis?
- Mūsų giminė yra labai nedidelė: tebeturiu mamą, turiu vyresnę seserį, turiu pusseserę iš tėvo giminės ir dar vieną pusseserę iš mamos giminės, kuri gyvena Lenkijoje. Ir viskas, nekalbant apie mano vyrą Egidijų ir keturis vaikus: vyriausiajam sūnui šiemet sueis trisdešimt, dukra jaunesnė ketveriais metais, kitam sūnui šiemet bus 21-i, o mažajam - 11 metų.
Dabar, kai man pačiai jau 51-i, man labai gražu gyventi pagal Markesą - viename dideliame kieme. Man ilgu sugebėjimo sugyventi kelioms kartoms po vienu stogu, ko mes dabar neturime ir ko aš pati labai nenorėjau skubėdama bėgti iš namų, kaip ir dažnas jaunas žmogus. Todėl kai visi mano vaikai su antrosiomis pusėmis susirenka prie vieno stalo - man labai gražu. Ir visai nesunku plušėti prie puodų. Jie valgo, kerta pilna burna, vienas kitą traukia per dantį, o aš išsileidžiu kaip kiaušinienė keptuvėje - tai man yra absoliutus gėris ir grožis.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
