respublika.lt
 

Kaip R.Kazlas atrado „Metus“

2013 spalio mėn. 05 d. 16:03:10
Viktorija Ivanova

Artėjant spalio 18-20 dienoms, kai Vilniaus teatre „Lėlė“ dienos šviesą išvys Rolando Kazlo premjera - fantazija apie Kristijoną Donelaitį „Ne pagal šio pasaulio madą“, - kalbiname spektaklio autorių ir aktorių, neseniai dar ir įgarsinusį K.Donelaičio „Metus“ beveik 4 valandas trunkančiame įraše, platinamame kartu su Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto atnaujintu „Metų“ leidimu.

- Kokie jūsų pirmieji susidūrimai su Kristijono Donelaičio kūryba ir kaip požiūris į ją, jos pažinimas skiriasi šiandien?

- Nors ir labai gėda, bet turiu prisipažinti, kad iki pernai „Metai“ ir jų autorius K.Donelaitis man, galima sakyti, neegzistavo... Arba egzistavo kaip kokia tolimoji žemė - ultima thulle. Kažkur kažkada... Prūsijos karalystėje... Gyveno keistuolis lietuvis pastorius, lakstė po laukus, barė būrus, apdainavo saulelę, žiurkes ir šeškus, muses ir vabalus, lakštingalas ir gandrus... Tačiau Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas suteikė man kaip aktoriui garbę įskaityti poemos „Metai“ garso variantą į kompaktinę plokštelę, ji jau išleista kartu su knyga poeto 300-osioms gimimo metinėms artėjant, o turbūt ne tik dėl to. Tai - nauja mokslininkų ir kalbininkų parengta redakcija, kiek žinau, joje stengtasi kuo labiau sugrįžti prie paties K.Donelaičio autentiškumo ir atsisakyti visokių „pataisymų ir pagražinimų“.

Taigi pernai rudenį gavau į rankas sukirčiuotą tekstą, na, ir prasidėjo mano metai su „Metais“. Besigilinant į Donelaitį, jo poemą, gyvenimą pradėjo rastis toks jausmas ir nuostaba: kokia galinga kalba! Kokia graži poezija! Koks gilus mąstymas... Koks stiprus žmogus, šaunus lietuvis ir nuostabus poetas, koks mąstytojas! Nėra išlikę jokio Donelaičio atvaizdo, tačiau stebuklingai išliko jo negausūs kūriniai, o tai ir yra pats geriausias jo paveikslas ir liudijimas.

Rodos, vienas iš kompanijos „Google“ įkūrėjų turtingiems žmonėms už didelius pinigus organizuoja ekskursijas į kosmosą. Jei turėčiau atliekamų 100 000 000 litų ir būtų tokia galimybė pakeliauti laiku, pasirinkčiau kelionę į, tarkim, Prūsiją prieš 250 metų. Norėčiau atsargiai praverti pastoriaus trobos duris ir pamatyti tą nepaprastą žmogų meistruojantį, sakysim, fortepijoną ar barometrą. Bent iš nugaros, bent iš profilio... Arba tariantį kelis lietuviškus žodžius žmonai ar kaimynams kieme. Kaip skambėjo tada mūsų kalba, kokie buvo žmonių balsai, kalbėjimo maniera, žiūrėjimas, klausymasis, eisena? Štai nuo tokių minčių antplūdžio, manau, ir atsirado noras įminti Donelaičio paslaptį ar bent pafantazuoti apie didį, lyg ir seniai pažįstamą, tačiau sykiu ir nepažįstamą mums poetą scenoje.

- Kas jums Donelaičio kūryboje yra artima, kas rodosi aktualu ar amžina?

- Kai skaitai Donelaitį, tiesiog jauti, kad tas žodis - ne užrašytas, o įrėžtas raukšlėse per ilgus metus. Jis atsineštas iš laukų, prakaite mirkytas, lietuje praustas, kvepiantis dešromis, lašiniais, žolelėmis, nugirstas iš lakštingalos, pelėdos... Tai žmogus, sugebėjęs savo triūsą ir vargą paversti eilėmis. „Metai“ - tiesiog gyvenimo vargas, tapęs poezija. Juk poetas rašydamas negalvojo nei apie klasiko šlovę, populiarumą, spausdinimą ir tiražus, o rašė sau retą atokvėpio minutę. Ir vėl vargo, bėgo, krito, kėlėsi, statė mokyklas, bažnyčias, dirbo žemę, meistravo instrumentus ir dar tose grumtynėse su laiku ir nesibaigiančiais rūpesčiais visame kame sugebėjo pamatyti stebuklus arba, jo žodžiais tariant, „dyvus“ .

- 2014 metai yra paskirti Donelaičiui. Gal kurdamas spektaklį turėjote ir edukacinių tikslų?

- Bet kokiu atveju - geras spektaklis bus ar blogas - tai, kad ir teatre sumirgės K.Donelaičio pavardė, manau bus tik jo labui. Manau, poetas yra vertas daugiau, nei tai, kad vieni ar kiti metai bus paskirti jam, vertas daugiau, nei būti tik vadovėliuose mokslininkų straipsniuose ar politikų kalbose. Šis spektaklis skirtas ne vaikams ir, manau, ne paaugliams. Tai bus ne tai, ko tikėsis lietuvių kalbos mokytojai. Spektaklis gal kaip tik labiau vyresniems žmonėms, kurie lyg ir nuskriausti šiais laikais ir bijo užeiti į teatrą, kur beveik viskas jau skiriama jaunimui.

Manau, už tokias kalbas bilietų pardavėja man nuraus galvą... Tad kol nenurovė, pabaigsiu. Manau, kad žmogui iki 20-ies suvokti Donelaičio gelmes gal ir sunkoka, o ir nebūtina. Edukaciją gal palikime edukacininkams ar e2kacininkams, o spektaklis skirtas žiūrovui, mylinčiam ir vertinančiam K.Donelaitį, jo poeziją, mėgstančiam teatrą ir ateinančiam į jį savo noru, o ne atvežamam priverstinai autobusu. Aišku, galima autobusu atvažiuoti ir savo noru. O išvažiuoti traukiniu, pavyzdžiui, į Kaliningradą ar Čistyje Prudus.

- „Ne pagal šio pasaulio madą“ - ne tik Donelaičiui tinkantis apibūdinimas, - jis pastebimai tinka ir jums. Kas šiandieniame „mados“ pasaulyje jums yra nepriimtina ar tolima?


- Man tiesiog patiko ta graži, senoviška maniera pasakyta frazė. Manau, ji talpi, iškalbinga ir pasakanti ne tik apie žmogų, jo savitumą, bet gal ir apie kai kurias vertybes, kurios jau netinka ar yra „ne pagal programą.“ Apie šio pasaulio madas, realijas, aktualijas ar tai, kas dominuoja jame, dabar nenorėčiau kalbėti. Užtenka atsiversti laikraštį, įsijungti kompiuterį - tuoj gausi tokią dozę kvailų vaizdų ir baisių žinių, kad nežinosi, kaip čia elgtis: ar reaguoti, ar priimti jau kaip norma tapusį foną ir nebekreipti dėmesio. Bet kai pradedi nekreipti, sąžinė graužia: „Šitaip baisu ant svieto, o tau dzin?“

Labai subjektyviai, šimtą kartų persiprašydamas, kad ko neįžeisčiau, tik galiu pasakyti, kad mano, nuolat atsiliekančio nuo gyvenimo kvaila nuomone, laikotarpis ir pasaulis tapo nekantrus ir agresyvus. Laiko nėra, nes reikia skubėti naujus pinigus daryti, agresyvus jis buvo ir anksčiau, bet dabar dar sykiu ir įžeidus. Žmogus tarsi taikinyje: „Na, tik išsižiok kokia nors tema. Kas tau nepatinka? Na, iškrėsk ką nors: pasigerk, padaryk avariją, susirk kuo nors - tuoj informuosim, pakomentuosim...“ Esi atakuojamas, provokuojamas, bet nebandyk atsakyti ar skųstis, o jei dar turi savo nuomonę - gausi dvigubai atgal. Reikia arba pulti kartu ir švęsti pergales aukštuomenės vakarėliuose, arba uždaruose elito klubuose, arba apsimesti, kad niekas nedomina iš viso, arba trauktis. Arba nesitraukti.

K.Donelaitis buvo nesitaikstantis, nesitraukiantis, rėžiantis tiesą, bet dabar reiktų, matyt, kokio milijono Donelaičių. Gal kas ir pasikeistų šiame pasaulyje, gal būtų kvorumas... Nors abejoju. Susitvarkytų su dauguma iš pradžių, o paskui išgaudytų po vieną.... Bet spektaklyje to, ką čia kalbėjau, nebus. Tokių kalbų ir taip daug, o poezijos - mažai. Poezijos, kaip būsenos, kaip pasaulėjautos, mažai. Kaip sakė G.Floberas: „Civilizacija - tai pergalė prieš poeziją“.

- Ar galėtumėte palyginti šiandieną su Donelaičio laikų aprašyta tikrove - kas yra nepakitę, o kas neatpažįstamai pasikeitę?

- Ogi niekas labai nepasikeitę. Arba pasikeitę - tik jau kur kas didesniu masteliu. Donelaitis, kaip įžvalgus žmogus, jau matė į priekį, kai „baisybės pekliškos prasiplatys“. Taip ir atsitiko. Ir „Metuose“, ir bažnytiniuose jo įrašuose gali rasti tokių dalykų, ką ir dabar matome per visokias pramogines-kriminalines laidas ir žinias. Perspėjo jis ir apie užsieniečių neigiamą įtaką lietuvninkams, tačiau kliūva ir patiems saviems. Kritikuodamas jis elgiasi kaip kalvis: kaitina, kaitina, paskui kala, o tada - į šaltą vandenį.

Tačiau Donelaičio visas grožis ne jo kritika ar pamokymai. Žavi minties gylis, palyginimai, kalbos turtingumas ir grožis. Negrįžtamai pasikeitusi mūsų dabartinė kalba. Palyginti su donelaitiška kalba, ji nuskurdo, subjuro, išsausėjo, atsirado naujų gremėzdiškų modifikuotų žodžių, protu nesuvokiamų kirčių ir t.t. Žodžiu, ir kalba prarado savo „viežlybumą“. Kas žino, kas bus „po tam“?

- Donelaičio likimas yra lyginamas su Dantės, kartais klausiama, ar „Metai“ Lietuvos visuomenei netapo didingu pakelės paminklu - garbinamu, bet nebyliu, iš gyvos šių dienų kultūros išstumtu tekstu?


- Jūs teisi - abu tapo paminklais arba beveik vaikų pasakų herojais. Vienas dūsaujantis įsimylėjėlis erelio nosimi, kitas - saulelės šauklys, lietuviškas Zaratustra... Gal taip ir turi būt? Tokia mūsų evoliucija, matyt. Reikia pateikti taip, kad būtų visiems suprantama. Jau ir filmai, spektakliai dabar kuriami visai šeimai. Todėl po tiek tūkstančių metų tobulėjimo, progreso ir seneliai, ir tėvai su vaikais galų gale vienijasi ir susitinka viename lygmenyje - vaikiškame. Štai ir polilogas. Pritariu vienam garsiam rašytojui, kad gera, vertinga knyga yra nelengvam skaitymui. Todėl, manau, dauguma Donelaitį ir apeina. Politikams, propagandistams, jis nepatogus, nelankstus...

- Donelaitis, pasak amžininkų, kilęs iš „tikrų lietuvių laisvųjų valstiečių“, išsilavinęs Apšvietos žmogus, gerai išmanęs antikos filosofiją ir literatūrą, vokiškai rašęs filosofinius eilėraščius, iš atminties citavęs Vergilijaus „Eneidą“, kaip ir Kantas domėjęsis mechanika bei gamtos mokslais, visame krašte garsėjęs paties pagamintais mikroskopais, termometrais, barometrais, klavesinais ir net fortepijonu, sekęs antikos filosofais ir darbavęsis užsiaugintame sode, sąmoningai rinkosi tarnavimą lietuvių tautinei bendruomenei, stojo greta „būrų“, nelaisvų valstiečių baudžiauninkų - įsitraukė į lietuvių kalbos ir kultūros gynėjų gretas. Ar šiandieninėje Lietuvoje matote tokio „kalibro“ žmonių, kaip Donelaitis?

- Iš gyvųjų - monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Štai donelaitiško tipo žmogus. Šio nepailstančio kovotojo lengvai nepaimsi, kad ir koks senas ar vienas jis būtų. Galima tik pasimokyti tvirtybės, nuoseklumo ir užsigrūdinimo gyvenimo kovose. Tebūnie jis pavyzdys jaunesniems.

- Šįkart, skirtingai nei „Geležies ir sidabro“ atveju, statysite poezijos spektaklį kartu su Vilniaus teatro „Lėlė“ aktoriais Sigita Mikalauskaite ir Deiviu Sarapinu. Kodėl?


- Spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą“ - ne monospektaklis. Jame vaidins trys aktoriai. Tai greičiau kamerinis, nedidelės apimties spektaklis. Norėjau, kad jis nebūtų biografinis, etnografinis ar skaitovinis, o būtų kuo labiau poetiškas. Galvojau apie tuos, kurie labai gerai išstudijavę K.Donelaitį, ir apie tuos, kurie visiškai neturi nuovokos, kas tai per paukštis.

Inscenizacijoje stengiausi nesiplėsti į poemą „Metai“. Panaudojau tik labai nedidelius jos fragmentus, kai ką paėmiau iš laiškų, eilėraščių, K.Donelaičio įrašų bažnytinėse knygose ar to, ką jis rašė pačiam sau. Visi spektaklio tekstai, žodžiai - paties K.Donelaičio, nieko savo nepridėjau. Stengiausi koncentruotis į patį poetą ir kaip jis, jo realus gyvenimas tarsi susipina su kūryba, kaip gyvenimo prozą jis verčia į poezijos kalbą.

Taip pat man pasirodė įdomus toks motyvas: Poetas ir Žmona. Norėjau paliesti ir dabar aktualią, kaip ir tada, temą - kovą dėl žemės, bylinėjimosi ypatumus. Kaip žinoma, K.Donelaitis ilgus metus bylinėjosi su kaimynu Ruigiu dėl žemės sklypo, tačiau ne savo, o kaimo bendruomenės labui. Abu bylos baigties taip ir nesulaukė, mirė poetas, labai greit ir jo kaimynas, bet, kaip paaiškėjo vėliau, K.Donelaitis buvo teisus. Tad žemės tema svarbi juk ir dabar. Ir ne tik tiesiogine prasme: tai - tarsi kova dėl kažko vienintelio ir brangaus... Taip atsirado dar vienas personažas, kurį pavadinau apibendrintai - Matininkas.

Galiu pasakyti, kad aktorių pasirinkimu esu patenkintas. Ir Sigita, ir Deivis noriai ėmėsi darbo, stengėsi man padėti, patys buvo atidūs pasiūlymams. Jų personažai spektaklyje man labai reikalingi ir būtini.

- Scenografiją kuria dailininkė Neringa Keršulytė, su kuria taip pat bendradarbiaujate nebe pirmą kartą
.


- N.Keršulytė kuria ir scenografiją, ir kostiumus, taip pat parenka bei kuria rekvizitą, spektaklio plakatą. Šį kartą jai teko nemažas krūvis. Mes jau iki šio pastatymo dirbome kartu tris sykius, tad jau turime vienas kito pojūtį. Neringa išklauso mano pageidavimus, turi savo nuomonę ir subtilų skonį. Ji padeda ir šviesų dailininkui, ir man, kaip režisieriui, būnančiam scenoje. Svarbiausia, kažkaip stebuklingai viską suspėja - štai kas patinka, manau, kiekvienam režisieriui.

- Poezijos spektaklį vėl statote „Lėlėje“ - kodėl būtent čia?

- Jaukus teatras, tinkama scena. Galų gale - teatras sostinėje! Gali ateiti toks laikas, kad į sostinės scenas lengvai neprasibrausi su kokiu nors rizikingu kasai veikalu. Arba prasibrausi, bet kur nors užmiestyje, po laiptais, apleistame nuošaliame name, į kurį solidesnis žiūrovas bijos ateiti. Yra turbūt renginių apleistuose namuose mėgėjų, vėlų vakarą, bet jau ir tu pats, kaip aktorius, bijosi išeiti ir rodyti savo performansą, pamatęs negausią, bet prie griūvančio, negyvenamo namo gerai derančią rinktinę publiką.

Jei rimtai, džiaugiuosi turėdamas galimybę repetuoti gyvame, neapleistame, profesionaliame teatre, turinčiame tradicijas ir savą gražią istoriją. Noriu praturtinti „Lėlės“ repertuarą nauju, įdomiu, prasmingu žiūrovams spektakliu. Gal tai ir būtų geriausia dovana 55-ųjų teatro gyvavimo metų proga, o ir K.Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių proga. Norisi, kad premjera būtų šventė visiems.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

×
Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Kaip manote, ar bus pritarta automobilių taršos mokesčio įvedimui?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau keitėte padangas savo automobiliui?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

 +9 +10 C

 

+4 +6 C

+15 +18 C

+11 +12 C

 

 +12 +14 C

3 m/s

3 m/s

 

2-3 m/s