Kaip mes per ketvirtį amžiaus pasikeitėme

Lietuviai, įžengę į XXI a., jau buvo praėję privatizaciją, žemės reformą, bankų griūtis ir 1993-1995 metais vykusį lengvųjų automobilių, vilkikų vagysčių bumą. Taip pat jau buvo pasibaigęs silpnos arba korumpuotos teisėsaugos laikotarpis. Vieni nusikalstamo pasaulio atstovai jau sėdėjo už grotų ar greitai sėdo, o kiti - žuvo. Treti tapo sporto funkcionieriais, verslininkais. Kai kurie - net filantropais. Tad XXI a. prasidėjo ganėtinai jaukiai ir saugiai.

Šiame šimtmečio ketvirtyje Lietuva įstojo į NATO, Europos Sąjungą, įsivedė eurą. Apie 2007-uosius į butus atkeliavo šviesolaidinis internetas. 2009-aisiais lietuviai masiškai atrado feisbuką, o net 51 proc. ėmė laikyti išmanųjį telefoną labai reikalingu daiktu. 2010-aisiais Vilniuje vyko pirmosios LGBT eitynės. Socialiniuose tinkluose vis labiau reiškėsi influenceriai, gyvenimo būdo guru. Žmonės vis mažiau skaitė knygas ir vis mažiau kalbėjo. Žodžius keitė telefono žinutės su „emociukais".

Tačiau tai - tik materialieji XX a. pabaigos ir XXI pirmojo ketvirčio lietuvių skirtumai. Kuo tas dabartinis lietuvis skiriasi nuo praėjusio šimtmečio lietuvio savo mąstymu, savo jausena? O gal niekuo? Apie tai kalbamės su psichologų, rašytoju Vytautu ČEPU.

„Jeigu visuomenė nesikeistų, tai ji būtų ne visuomenė. Be abejo, pokyčiai yra, - neabejojo V.Čepas. - Ir labai ryškūs, pasakyčiau. Mes tapome visiškai kitokie lyginant su ankstesniu laikotarpiu ir ne visi pasikeitimai yra į gerąją pusę. Blogai yra tai, kad tapome abejingi, tapome labai merkantiliški. Dvasinės vertybės užleidžia vietą materialinėms. Dabar pinigai lemia viską. Už juos gali nusipirkti, ką tik nori. Tapome labai nervingi ir nepakantūs kitai nuomonei.

Daug yra neigiamų dalykų , kurių toje tarybinėje santvarkoje, kurioje mes augome, nebuvo. Nebuvo tokio didelio pavydo, nes tam nebuvo priežasčių - negalėjome uždirbti milijonų, todėl nebuvo tokio dalyko kaip pavydas. O kur yra pavydas, tai ten ir kitos blogybės pradeda lįsti - godumas atsiranda, pyktis.

Tas laisvesnis dabartinis mūsų gyvenimas išprovokavo tokius dalykus, kurių mes anksčiau nemokėjome. O dalis mūsų ir neišmoko gyventi su visais tais pasikeitimais. Atsirado visokie pojūčiai nereikalingi, ir teismai užversti visokiomis bylomis. Tapome labai jautrūs. Savo ego turime didžiausius!

- Tačiau yra ir gerų dalykų, kurių anksčiau neturėjome?

- Taip, ir labai gerų dalykų! Tapome laisvesni, nebijome kalbėti, nors ne visi dar drįsta sakyti savo nuomonę. Nes yra žmonių, kurie kaip ir sovietiniais laikais iškart pasakys, kad tu - „vrag naroda" (liaudies priešas) - ir tau iškart klijuoja etiketę, kad esi Maskvos agentas, vatnikas ir panašiai. Nori grąžinti į tą epochą, kada kitaip mąstyti, kalbėti buvo nusikaltimas didelis, už ką į kalėjimą ir lagerius sodindavo. Dabar nepasodins, bet užklijuos etiketę. Čia yra pagrindinis blogumas, kad pas mus visiškai užguitas pilietinis mąstymas!

- Bet nei Jūs, nei aš neatrodome labai užguiti. Ką galvojame, tą dabar ir kalbame. Gal žmonės patys save susitramdo? Nors aš labiau pageidaučiau, kad susitramdytume bent tada, kai kino teatruose žiūrime tikrai gerą filmą. Tas spragėsių traškėjimas ir koka kolos siurbčiojimas žiūrovų salėje, mano nuomonė, yra visiškas įžeidimas filmo autoriams...

- Manau, kad čia daugiau yra mados dalykas. Čia yra pamėgdžiojimas. Sėdi dar mergina šalia, aš - visas tatuiruotas - ir kramsnojame spragėsius ! Mūsų kartos žmonėms tai neatrodo gražu, kaip ir dviem, trimis numeriais didesni rūbai, kuriuos dabar dėvi moterys. Bet dabar tokia mada yra.

Kadangi mes tapome laisvi, mums mada taip pat tapo prieinama, tačiau mada mus paverčia vienodais. Kaip kareivius. O individualus stilius - tai visiškai kitas dalykas! Moteris gali niekada nebūti madinga, bet turėti savo individualų stilių, todėl kiti norės ją pamėgdžioti. Iš čia ir kyla mados.

- Kita vertus, noras būti gražiam, pastebėtam - tai toks nekaltas dalykas! Gerai, kad dabar visuomenė jau gali sau tai leisti.

- Taip, ir mums daug kas dar yra neįprasta. Mes nežinome, kaip elgtis su milijonieriais, mes jiems pavydime. Esą jie žulikai, vagys, pinigų maišai. O jei kalbame apie valdininkus, tai būtinai prie valstybės lovio prilindusius. Bet juk dirba žmonės, o ne kažkokie gyvūnai prie lovio. Tas žmogiškų santykių pasikeitimas yra labai sunkus, Mes vieni nuo kitų atitolome, giminės atitolo, nebesusieina netgi per šventes, nes vieni - „kairieji", kiti - „dešinieji".

- Tie mūsų milijonieriai dar tokie nauji, kad dažnas žino jų pirmojo milijono kilmę. Nebūtinai dorą. Bet yra dar vienas šio amžiaus pirmojo ketvirčio akcentas - visuotinis mobiliųjų telefonų išaukštinimas! Jis - geriausias žaidimų, pokalbių draugas, langas į pasaulį, partneris, gulintis toje pačioje lovoje ir t.t.

- Į telefonus dabar sutelkta visa tai, ko reikia vaikui. Jam net nereikia judėti. Jis gali valandų valandas gulėti lovoje, maigydamas telefoną ir valgydamas tik manų košę. Šitas reikalas taip įsisiūbavo, jau nekalbant apie fizinę jaunimo sveikatą. Apie 50 proc. jaunuolių jau kariuomenei netinkami. Jau nekalbant apie psichinę sveikatą, nes jie, maigydami telefonus, visiškai nudurnėja. Sako, kam man galvoti, įsiminti? Geriau paguglinsiu. Bet taip smegenys lieka be apkrovimo ir atrofuojasi, vaizduotė atrofuojasi, nes jos nereikia. Nors būtent ji skiria žmogų nuo gyvūno.

Tokie dalykai yra labai jautrūs ir visuomenė už juos labai brangiai sumoka - prastėjančia sveikata, santykiais prastėjančiais, taip pat sumokame psichinėmis ligomis, empatijos stoka. Nes empatiškų žmonių susitinkame dabar labai retai. Dabartinė empatija per naudą eina.

Nors šiaip, aišku, tik visiškai nesveiko proto žmogus norėtų grįžti į sovietinę santvarką. Nes laisvė mums suteikė laisvą bendravimą ir minimumą ribojimų. Gali keliauti, kas jaunimui labai aktualu, gali daug ką pamatyti, su kuo nori bendrauti - ir niekas tavęs už tai nepersekios. Nereikia šnibždėti virtuvėje užsidarius. Tie skirtumai tarp XX a. antros pusės ir XXI a. ketvirčio atrodo menki, bet iš tiesų yra didžiuliai laimėjimai. Mes tai suprantame, o vakariečiai to nesupranta. Būtume pabandę „prie ruso" kalbėti, ką norime, būtų blogai baigęsi. O mūsų tėvams, seneliams net sakyti ko nors prieš plauką nereikėdavo, kad atsidurtų Sibire...

Dabar sako - ai, tie sąjūdiečiai! Bet ar ne sąjūdiečiai ir iškovojo, kad tu, vaike, galėtum su išmaniuoju telefonu ant lovos vartytis.

Pastebiu dar vieną pokytį - žmonės nori pagarsėti ne gerais darbais, iniciatyva, protu, atradimais, o skandalais! O koks tas skandalas - neturi reikšmės. Jeigu mane rodo per TV, apie mane rašo, jei aš esu visur kviečiamas kaip tas Vilniaus Betmenas, tai aš esu laimingas. Visi dabar nori būti galingi, įtakingi ir to siekia per skandalus!

- Visi nori būti influenceriais, gyvenimo būdo guru!

- Tų įtakotukų intelekto koeficientas kartais būna tik šiek tiek viršijantis debilumą. Daug kas matosi ir iš išsilavinimo. Viena iš didžiausių blogybių, kad jaunimas neskaito. Ant mūsų vyresnės kartos dabar dabar faktiškai laikosi visa poligrafijos pramonė. O jaunimui skaityti jau neįdomu, jiems galvas nuo skaitymo skauda. Sako - kam man skaityti, jeigu aš geriau anonsą perskaitysiu ar turinio santrauką tame pačiame telefone. Tai siaurina proto galias, žmogus tampa neįdomus, bet gal vieni kitiems jie įdomūs?

- Gal mes patys likome XX amžiuje, o į XXI a. atėjome tik kaip svečiai, nes tikrieji šeimininkai - 15-25-mečiai? Jiems Sąjūdis - toks pats tolimas kaip ir dinozauras.

- Dabar gi jie daro sąjūdį dėl „laisvo žodžio"! Dėl vieno žmogaus! Mes kalbamės jau tiek daug metų - ir manęs niekas nevaržo. Bet reikia atsižvelgti ne tik į kalbėjimo turinį, bet ir į formatą. Kai pasižiūrėjau vieną LRT laidą, tai pašiurpau - sėdi vedėjas, kuris yra ir pagrindinis kritikas, nors turėtų tik laidą vesti, klausinėti. Taip pat sėdi toje laidoje trys buvę Lietuvos premjerai ir vienas jaunas socialdemokratas! Ar jėgos lygios? Trys vilkai vieną avį pjauna!

- Dar vienas šio šimtmečio bruožas- niekšybė sutaurinama, o garbė tampa pajuokos objektu. Viešai socialiniuose tinkluose iškeik žinomą asmenį - ir tu visuomenės akyse tapsi ne nepraustaburniu niekšeliu, bet didvyriu!

- Tai žmonių, kurie niekada nebuvo vieši, viešumo siekimas. Ir tai yra baisu. O paskui, kai jie tampa vieši, jie patys supranta, kokia tai yra bėda, kokia nelaimė, kai tu negali būti savimi, į tave nuolat rodo pirštais, atpažįsta. Šiaip pagalvojus, dabar žmogus pats gali nuspręsti, ką jam daryti, ką kalbėti, su kuo bendrauti, kaip rengtis, šukuotis. O mūsų jaunystėje net ilgesnių plaukų nebuvo galima užsiauginti, su liniuote mokyklose matuodavo, kad vaikinų plaukų ilgis neviršytų 2 cm. Mes tai matėme, patyrėme, o šio šimtmečio karta kartais net nesuvokia, kaip jie laimingai gyvena. Todėl ir neįvertina.