Didžiausia medžioklės aistra - pėdsekystė

- Medžiotojas jau esate 20 metų, medžioklei ruošiate šunis, papasakokite apie pėdsekystę, kuo ji įdomi?

- Yra tam tikros specializuotos veislės šunų, dirbančių išimtinai tik su pėdsekyste. Pasaulyje populiarūs bavarų ir Hanoverio pėdsekiai. Vis dėlto aš pats laikau vokiečių medžioklinius terjerus, nes tai plataus panaudojimo šunys - nuo urvų iki medžioklės su varovais. Jie taip pat puikiai traukia paukščius iš vandens ir yra geri pėdsekiai. Viskas priklauso nuo šeimininko, kam jis šunį naudoja, ar turi jėgų bei patirties augintinį paruošti žeisto žvėries paieškai. Kad šuo dirbtų visus metus, nepriklausomai nuo sezono, jį ir dresuoti reikia visapusiškai.

Grįžtant prie pėdsekystės, išmokyti sekti galima daugelį šunų, bet gerai sekti geba tik tinkami individai. Pėdsekystei labiau tinka lėtesni, flegmatiškesni šunys. Nors mano visai kitoks (juokiasi).

Taigi, jeigu renkatės šunį pėdsekystei, jis neturi būti itin azartiškas, choleriškas, juk tikslas - susikoncentruoti į pėdsaką, šuniui niekas kitas neturi rūpėti. Azartiškus šunis iš kelio daug lengviau išveda kitų gyvūnų kvapai, aplinka, žmonės, automobiliai...

- Nuo ko prasideda dresūra?

- Pėdsekystės šuo pradedamas mokyti nuo trijų mėnesių. Bet rimtą darbą su šunimi galima planuotis nuo dvejų metų, tada nusistovi šuns charakteris, šiek tiek išblėsta jaunatviškas išsiblaškymas, maksimalizmas ir azartas.

Pagrindinis dalykas - šuo turi žinoti, kad jam reikia eiti vienu konkrečiu kvapu. O finale šuo turi rasti laimę, džiaugsmą. Kaip tą užtikrinti, čia jau kiekvieno dresuotojo išmonė. Kitaip sakant, iš pradžių šuniukams formuojamas kvapo pėdsakas: paimamas koks nors gyvūno kailis ir jis traukiamas žeme, pavyzdžiui, pavasarį, kai dar nėra aukštos žolės.

Kailį kokius 100-200 metrų tempia kitas žmogus, jokiu būdu ne šeimininkas, nes šuo neturi jausti šeimininko kvapo. Tai svarbu. Be to, kailis tempiamas pavėjui, kad šuniukui vėjas neatpūstų pėdsako gale esančio kailio kvapų, nes šuo turi išmokti sekti kvapu, paliktu ant žemės, bet ne tuo, kurį atpučia vėjas. Taigi šuniukas ant pavadžio eina nutempto kailio pėdsaku, kai randa kailį, jo laukia džiaugsmas ir šeimininko pagyrimai.

Dresūrai sudėtingėjant trasos ilginamos, keičiami kvapai, kailis tempiamas nebe tiesiai, o įvairiais kampais. Ilgainiui šuniui susiformuoja refleksas „eiti ir rasti". Vėliau ilginamas paieškos pradžios laikas nuo kailio pratempimo momento. Kitaip sakant, silpninamas kvapas. Kuo šviežiau kailis pratemptas, tuo stipresnis kvapas, ir atvirkščiai.

Kai šuo po 8 val. nuo kailio pratempimo sėkmingai ir daug kartų nueina pėdsaku, jau galima pereiti į kitą dresūros etapą - kraujo metodą. Formuojamas kraujo kvapas. Kažkas eidamas lašina kraują ant žemės su pertrūkiais, kas kelis metrus. Taip imituojama realybė medžioklėje, juk žeistas žvėris nekraujuoja ištisai.

Medžioklėje man asmeniškai sekimas pėdsakais yra pati azartiškiausia medžioklės dalis, eini žeisto gyvūno pėdsaku ir niekada nežinai, ką rasi. Už kokio posūkio ar medžio gali gulėti dar sužeistas, bet dar gyvas gyvūnas...

Stengiamės ieškoti šviesoje, nes tamsoje gali nepastebėti pavojaus. Pavyzdžiui, nebeturintys jėgų bėgti žeisti šernai neretai laukia pasislėpę ir stebi, kas jų ateis...

- Kokie jūsų įsimintinesni momentai iš medžioklės?

- Iš įdomesnių buvo vilko paieška. Manoma, kad šunys vilkų paniškai bijo ir nieko nedaro. Bet esu keletą vilkų radęs, kurie nubėgo po šūvio. Kitaip sakant, šuo „sudirbo ant vilko pėdsako".

Yra man buvę, kai briedis puolė vedlį su šunimis, tai jau tik ieškai medžio, už kurio pasislėptum... Jeigu šernas didelis, greičiausiai jis puls ir šunį, ir vedlį. Taip jau yra, kad vedliai su šunimis prie žeisto žvėries būna pirmieji, medžiotojai taip nespėja su jais. Tada iškyla apsisaugojimo klausimas. Bet mano šuo dirba taip: jeigu yra žeistas gyvūnas, bet gyvas, tai šuo kokiu 100 metrų atstumu - pajutęs stiprų kvapą - pradeda skalyti. Tada supranti, kad žvėris dar gyvas ir turi imtis visų atsargumo priemonių.

- Kaip metams bėgant keičiasi miško žvėrių populiacija ir pati medžioklė?

- Pavyzdžiui, prieš 20 metų man buvo stebuklas pamatyti elnią, dabar jų populiacija smarkiai išaugusi. O medžioklė kultūringėja - sumedžiotas žvėris visada pagerbiamas, laikomasi kitų tradicijų. Dėl to džiugu. Iš mėsos pasigaminama kokybiška produkcija, o ne metami gabalai tiesiog į šaldiklį. Dabar mažai kas medžioklėje su guminiais ir naminiais rūbais atsirėmęs į stulpą. Avalynė, drabužiai, ginklai, transportas, - viskas patobulėję.

- Lietuvoje nuo 2014 metų siaučia afrikinis kiaulių maras, tai kiek tų šernų - ligos nešiotojų - miškuose?

- Šernų populiacija šalyje labai skirtinga. Šernai migruoja, jungiasi į bandas, toks jausmas, kad pajautę ligą viename rajone migruoja į kitą vietą. Vieną mėnesį viename rajone gali sutikti vieną šerną, o po mėnesio jų ten bus jau 100. Šernų migracija tikrai yra. Galimai jie jaučia ir supranta, kad jų gentainiai serga ir gaišta.

- Medžiotojų surinkti žiemos apskaitų pagal pėdsakus sniege duomenys labai svarbūs ir žvėrių medžiojimo limitams. Papasakokite daugiau apie tai.

- Monitoringą galima vykdyti įvairiais būdais, aišku, kai sniegas, tada lengviausia. Yra numatytos taisyklės, per kiek valandų pasnigus galima eiti skaičiuoti pėdsakų. Viskas vykdoma dėl vieno tikslo - išsiaiškinti, kiek žvėrių yra konkrečiame miško masyve. Visi duomenys suplaukia į vieną duomenų bazę. Tuos duomenis reikia analizuoti.

Pavyzdžiui, praėjęs 10 km radai trijų vilkų pėdsakus; kitą dieną tie vilkai gali būti pas kaimynus. Jei tavo kaimynas surašė irgi tris vilkus, tikėtina, kad ir bus tie patys trys vilkai... Monitoringas labai svarbus žvėrių populiacijos valdymui. Pavyzdžiui, briedžių populiacija labai lengvai pažeidžiama, nes patelių santykinai nedaug, jas išmedžiojus būtų išbalansuojamas briedžių skaičius. Žinia, briedžiai vaikšto labai plačiai, ir trys keturi medžiotojų būreliai gali įrašyti tą patį briedį. Taigi būtinas platesnis populiacijos matymas.

- Visada bus žmonių, kurie sakys, kad medžioklė yra nepriimtinas dalykas. Ką jūs į tai?

- Žmonėms, kategoriškai nusistačiusiems prieš medžioklę, nieko įrodinėti nereikia, nes jų neperkalbėsi. Vis dėlto tiesa yra tokia, kad šiandien medžiotojai yra vieninteliai, gebantys reguliuoti žvėrių populiaciją. Jeigu kalbėsime apie afrikinį kiaulių marą, tik medžiotojai geba sureguliuoti žvėrių skaičių. Kad didieji kiaulių kompleksai nebūtų uždaromi, nes tai yra darbo vietos, mokesčiai. Jeigu mes to nedarysime, afrikinis kiaulių maras persimes į fermas ir bus nuostolių.

Labai trumparegiška manyti, kad medžioklė yra tik atsisėdimas į bokštelį ir šūvio paleidimas tam, kad atneštumei sau mėsos... Galėtumėte žmonių po autoįvykio su gyvūnu paklausti, ar jie pritaria, kad būtų mažinama žvėrių populiacija, nes elnių skaičius yra smarkiai išaugęs. Jie išeina į kelius, įvyksta avarijos.

Ūkininkai turi pasėlius. Galite įsivaizduoti, kokią žalą gali padaryti 200 elnių, kurie visą savaitę ar mėnesį maitinasi tame pačiame želmenų lauke. Tas pats ir su mišku, mes privalome reguliuoti žvėrių skaičių, nes yra miškų, kuriuose jaunuolynai tiesiog neišauga, nes gyvūnai ėda jaunuolynus. Kai daug sniego, jie turi kažką ėsti...

Tikėtis, kad gamta pati susitvarkys, kai žmogus jau tiek įsikišęs į gamtos valdymą, nėra jokių šansų. Reikia laviruoti tarp noro turėti daug gyvūnų ir noro turėti optimalų jų skaičių. Į šį valdymą ir įsitraukia medžiotojai.