Kilni alpinistų misija baigėsi tragedija

Vilma Tūbutytė, Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentė:

- Apie nelaimę mes sužinojome tada, kai Kęstutis nusigavo iki pagalbos ir susisiekė. Tai buvo pirmoji penktadienio pusė. Kadangi kritimas įvyko, kai abu alpinistai nebuvo vienas šalia kito, Kęstutis buvo žemiau, Saulius - aukščiau, ir buvo nakties metas, tai Kęstutis nieko nematė. Galbūt gelbėjimo tarnybos paruoš kažkokį raportą, kaip rado Saulių, tuomet galbūt bus kažkas aiškiau. Kol kas tokio raporto negavome. O repatriacija visą laiką užtrunka šiek tiek. Kadangi kūnas pirmadienį buvo nuskraidintas į Biškeką, tai gali užtrukti ir penkias dienas, įvairiai. Tai priklauso nuo to, kaip ten suveiks valstybinės institucijos, kol visokius popierius sutvarkys ir pan. Saulius buvo vienas iš labiausiai patyrusių iš alpinistų bendruomenės techninio alpinizmo srityje. Jis pats alpinizmu labai domėjosi, visur važinėjo tobulintis. Jis buvo visas paskendęs tame, kaip sakoma, iki kaulų smegenų alpinizme. Jis buvo labai aktyvus. Visada viską padėdavo organizuoti, visur dalyvaudavo. Alpinizme jis jau buvo daug metų. Jis propagavo tokį alpinizmą, kur svarbiausia ne aukštis, o techniškai sudėtingas maršrutas, pavyzdžiui, ledo maršrutai. Tame techniškame alpinizme aukščio išraiška nėra pati svarbiausia, čia svarbiausias sudėtingumas. Pasak Kęstučio, šitas maršrutas, kur jie dabar lipo, buvo vienas sudėtingesnių jų pasiekimų. Į tą kalną jie kopti bandė jau ne pirmą kartą. Prieš metus jie jau bandė tą patį maršrutą, bet dėl prastų oro sąlygų atsisakė galiausiai ir nelipo. O šiemet, kai tokia data, tai daug kas norėjo kažką padaryti 100-mečio proga. Kažką sudėtingiau, kažką įdomiau, kažką naujo. Tad tas antras bandymas ir buvo susijęs su išskirtine data. Apie savo asmeninį gyvenimą Saulius labai daug nepasakodavo. Žinome, kad dirbo valstybės tarnyboje, IT srityje. Turi žmoną ir du vaikus. Su žmona dabar nuolat bendraujame. Tačiau su žiniasklaida ji dar nepasiruošusi kalbėti. Jai labai sunku. Tiesa, žmona jau kalba adekvačiau, juk jai reikės dar daug ką sutvarkyti. Pati ji psichologė, tai kažkaip, kiek įmanoma toje situacijoje, tvarkosi.

Kęstutis Skrupskelis, alpinistas:

- Saulių pažinojau daugiau kaip 10 metų. Pastaruosius šešerius metus kartu kopėme, treniruodavomės kartu, ruošdavomės įkopimams. Tie sudėtingiausi mano pastarųjų šešerių metų įkopimai ir buvo su juo. Yra praeityje buvę ir sudėtingesnių maršrutų, tačiau šis buvo taip pat vienas sudėtingiausių - tiek pagal trukmę, tiek pagal pobūdį. Būtent šiam maršrutui buvo ruoštasi pastaruosius dvejus metus. Praėjusiais metais buvome nuvažiavę, bet oro sąlygos neleido kopti, o šiemet oro sąlygos buvo geros, tai lipome. Ir dar, aišku, ta Lietuvos 100-mečio proga buvo. Tai buvo Sauliaus idėja, kad įkopimas susisietų su Lietuvos gimtadieniu. Saulius buvo labai šiltas, paprastas, draugiškas žmogus. Jis buvo labai atviras. Jis buvo mano geras draugas. Daugiau kažko naujo apie žūties aplinkybes nėra, niekas daugiau nepaaiškėjo. Pačiam man dabar dar sunku. Reikia poilsio ir moraline, ir fizine prasmėmis. Reikia atgauti jėgas, išsigydyti žaizdas.

Andrius Smirnovas, alpinistas:

- Pažinojau Saulių. Buvau vienas iš jo mokytojų. Prieš daug metų, galbūt 2003 m., jis atėjo susidomėjęs kalnais. Pats kopdavo, po to tapo instruktoriumi, padėdavo įvairiuose mokymuose. Lietuvoje esame su juo surengę aukštesnio lygio instruktorių mokymus. Važiuodavome su juo ir į kalnus mokyti žmones. Tada jis pats labai daug pradėjo gilintis į Rusijos gelbėtojų mokymus. Kažkiek ir pats yra sudalyvavęs, kad gautų su tuo susijusių sertifikatų. Tai žmogus, kuris susigalvodavo įvairių projektų su alpinistais. Pastaruoju metu jis daugiausiai su Kęstučiu išvažiuodavo, įveikdavo įvairius maršrutus - tai vasarą, tai žiemą. Saulius labai gilindavosi į detales, labai mėgdavo viską labai gerai išmokti. Jis tikrai buvo tas žmogus, kuris daugiausiai pakartodavo, jei, pavyzdžiui, duodama kažkokia praktinė užduotis. Jis pats susigalvodavo kažkokių įvairių treniruočių. Būdavo, kad paprašo salės rakto, nes norėdavo dar papildomai padirbėti 2-4 val. Ką jis išmokdavo, tais dalykais labai konservatyviai tikėdavo. Naujoves jis bandydavo perprasti labai skrupulingai ir ilgai, ar jos tikrai patikimos. Kol neįsitikindavo, kad tos naujovės jam tinkamos, saugios, tol jų nepriimdavo. Pavyzdžiui, kai diskutuodavome patyrusių alpinistų rate, tai jis būdavo toks aršiausias žmogus, kuris sakydavo, jog viską reikia daryti paprastai, archajiškais metodais, nors kai kurie naujesni įrenginiai ir palengvindavo kai kuriuos dalykus. Tiesiog jis buvo toks labai konservatyvus žmogus. Šiaip jis buvo gan uždaras žmogus, mažai apie jį kas žino. Tiesiog mačiau jo tą domėjimąsi techniniu alpinizmu, kur yra iš esmės kažkokia stati uola, sudėtingas maršrutas, įvairių gamtos stichijų. Jis labiau mėgo ne Europą, o Rytų kalnus. Manau, niekas nežino, kas buvo jo tas svajonių Everestas. Galbūt jis tokio ir neturėjo. Jis tiesiog mėgavosi tuo kopimu. Šiaip techninio alpinizmo tas Everestas vadinamas Eigerio šiaurine siena. Galbūt ir jis kirbėjo Sauliaus galvoje. Tačiau tomis mintimis jis dažniausiai nesidalijo. Tik jo partneris kopimo dažniausiai žinodavo. Kalbant apie žūties priežastis, tai gali būti žmogiška nuovargio klaida. Juk ir Kęstutis paskutinius metrus nukrito, galbūt buvo užmigęs. Juk velnias žino, kiek laiko ir kopė, ir leidosi, ir nakvojo, ir dar turėjo leistis. Tai galėjo susidėti, ir organizmas neišlaikyti tokio krūvio. Gal gali dar raumenys, gal dar gali visiškai išsekęs organizmas, bet galiausiai, kokia centrinė nervų sistema išsijungia ir viskas, atsibundi pusnyje. Ten tas nuovargis tikrai nemažas. Galbūt ta vieta, kur įsitvirtino, buvo nepakankamai tvirta ir to užteko. Vienas žmogus atrodo nusileido sėkmingai, o kitam - nepasisekė. Tai, galima sakyti, tiesiog atsitiktinumas. Nesakyčiau, kad gal neteisingai įsisegė. Nors dabar sunku vertinti. Gali būti ir nuovargis, ir tam tikros sąlygos, ir kažkoks mažas niuansas, kurio užteko. Tokioje vietoje klaidos skaudžios.

Vilius Šaduikis, alpinistas, veteranas, buvęs Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas:

- Saulių pažinojau labai seniai. Jis buvo pakankamai patyręs alpinistas. Su juo susipažinau 2008 m., kai teisėjavau viename čempionate. Jis gana susikaupęs, šiek tiek uždaras žmogus buvo. Apie jį net draugai visi mažai žinojo. Tačiau tai buvo labai patikimas ir rimtas žmogus. Tą rajoną, kur jie kopė, labai gerai žinau. Esu tą vietą išvaikščiojęs ir laipiojęs. Jie pasirinko tikrai labai sudėtingą maršrutą, o dar žiemos sąlygomis. Tokiam žingsniui tikrai reikėjo ryžtis. O kalbant apie žūtį, viskas vyko naktį, čia visokių niuansų gali būti. Turbūt tai vyko tuo „persisegimo“ momentu, kai nuo kablio persisegi prie virvės. Tuomet ta apsauga tokia savarankiška. Tas momentas labai trumpas, bet ir to užtenka. Dar 1968 m. alpinistas Konstantinas Zubovas, su kuriuo mes laipiojome, sakė, jog jis svajoja apie tą Laisvąją Korėją. Tame rajone ši viršūnė yra „kiečiausia“. Į ją nėra lengvų maršrutų, visi sudėtingi. K.Zubovas ten įkopė 1970 m. O 1976 m. ten buvo atvykusi ir JAV alpinistų rinktinė, kurioje buvo lietuvis Aleksas Bertulis. Taigi tas kalnas ir rajonas nėra lietuviams nežinomas. Tiesa, kurį laiką jis buvo užmirštas. Tačiau visais laikais tai buvo kalnas, kurį sunku įveikti. Iš tiesų nežinojau, kad Saulius su Kęstučiu dabar pasiryžo jį įveikti. Tai mūsų problema, kad alpinistai nemėgsta apie tokius dalykus šnekėti. Sužinai tik jau po fakto. Tačiau kad jie taip žiemą pasiryžo 100-mečio garbei įkopti, stebiuosi, kad tokių vyrų dar yra Lietuvoje.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“