Kai 1923 m. pradžioje Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, būtent futbolas tapo rimtu pagalbininku skleidžiant ir įtvirtinant lietuvybės idėjas ilgus amžius vokiečių valdžioje buvusiame krašte. „Sporto gyvenimas“ siūlo susipažinti su praėjusią savaitę publikuoto straipsnio apie futbolą Klaipėdos krašte tęsiniu.
Dėmesys jaunimui
Klaipėda tarpukariu išgarsėjo ne tik pelnytais įvarčiais, pergalėmis, bet ir kitais darbais. Pirmiausiai - visų laimėjimų „alfa ir omega“ buvo išplėtotas futbolo aikščių tinklas. Joms įrengti miesto savivaldybė, karinės įgulos vadovybė, sporto organizacijos negailėjo nei jėgų, nei lėšų. 1925 m. Klaipėda pirmoji Lietuvoje įsirengė to meto tarptautinius reikalavimus atitinkantį futbolo stadioną. Uostamiesčio savivaldybei tai kainavo apie 1 milijoną litų. Greta pagrindinio stadiono buvo įrengtos kelios pagalbinės - treniruočių aikštės. Taip pat buvo įrengta ir pirmoji šalyje žvyro aikštė, kurioje futbolininkai galėjo žaisti žiemą ir pavasarį. Savo futbolo aikštes įsirengė ir jaunimo organizacijos, kariniai daliniai. Deja, klaipėdiečių pavyzdžiu kiti Lietuvos miestai neužsikrėtė. Net ir tokiuose miestuose kaip Šiauliai ar Panevėžys per visą nepriklausomybės 20-metį taip ir neatsirado nė vienos padoresnės futbolo aikštės.
Klaipėdiečiai pirmieji Lietuvoje diegė visus metus funkcionuojančią futbolo treniruočių ir varžybų sistemą. Turėdami tinkamą infrastruktūrą jie rengdavo varžybas ir prieš, ir po Naujųjų metų. Tarpukariu uostamiestyje daug dėmesio buvo skiriama ir jaunųjų futbolininkų rengimui. Po vieną - dvi jaunių ekipas turėjo daugelis Klaipėdos futbolo klubų, bet labiausiai pagarsėjo Klaipėdos sporto sąjungos (KSS) jaunieji futbolininkai. 1926 m. jie net 4:0 įveikė vokiečių „Rasensport II jun.“ ekipą. 1927 m. KSS jauniai vokiečių viešpatavimą ir Klaipėdos pirmenybėse. Čempionų titulo klaipėdiečiai niekam neperleido ir 1928 bei 1929 m.
1935 m. rudenį KSS „juniorai“ debiutavo ir tarptautinėje arenoje. Tiesa, pirmasis krikštas nepavyko - 3:4 ir 0:3 jaunieji klaipėdiečiai nusileido Liepojos „Olimpija“ jaunimo futbolo komandai. Vis dėlto jau 1936 m. pavasarį KSS jauniai Liepojos komandą nugalėjo 3:2 ir pasiekė revanšą.
1936 m. buvo užmegzti santykiai su Kauno jaunimo futbolo komandomis. Pirmieji tarpusavio rungtynes sužaidė Klaipėdos „Bar-kochba“ ir Kauno „Makabi“. Pergalę 6:1 iškovojo kauniečiai. Netrukus jėgas išbandė ir abiejų miestų rinktinės. Tada pergalę rezultatu 3:1 iškovojo Kaune žaidę jaunieji klaipėdiečiai. 1938 m. birželio
29 d. Kaune įvyko paskutinės nepriklausomybės metų tarpmiestinės Kauno ir Klaipėdos jaunių futbolo rungtynės. Jose nugalėtojas nepaaiškėjo - lygiosios 1:1.
Santykiai su vokiečiais
Ilgus amžius svetimų priespaudoje buvęs Klaipėdos kraštas po 1923 m. įvykusio sukilimo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos tapo tikra kovos arena. Buvusių šeimininkų - vokiečių atstovai siekė išsaugoti vokišką krašto dvasią, o valdžią perėmę lietuviai mėgino gaivinti ir puoselėti lietuvybę. Šioje kilnioje misijoje ryškų vaidmenį atliko futbolas. Visais varpais skambino Klaipėdos (ir ne tik jos) spauda, kai į uostamiestį atvykusi Šiaulių Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) komanda net 0:22 pralaimėjo vokiškai Vyrų gimnastikos sąjungos (Manner Turn Verein arba MTV) ekipai.
„Dirbome, veikėme, statėme, įgijome visų pagarbą ir štai atvažiuoja keli žmonės ir per pusantros valandos sugriauna tai, kas per didžiausią vargą per kelerius metus buvo pasiekta. Tėvynės garbė! Gerą smūgį, broliai, mums suteikėte. Jau vėl kai kurie šaipos iš lietuvių. Tokie ir panašūs pralaimėjimai duoda mūsų priešams progos tyčiotis iš lietuvių tautos... Vokiečiai kiekvieną mūsų silpnybę moka išnaudoti savo tikslams“, - po to mačo rašė Klaipėdos lietuvių spauda.
Apie politinės kovos įrankiu tapusį futbolą byloja ir kiti pavyzdžiai. 1924 m. Klaipėdos krašto sporto organizacijų visuotiniame susirinkime įteisinus lietuvių ir vokiečių kalbų lygiateisiškumą, vokiečiai ignoravo lietuvių sporto organizacijų sprendimus. Bet kai 1925 m. buvo dalijami tik vokiškai atspausdinti garbės diplomai, lietuviški futbolo klubai jų nepriėmė. Savo ruožtu vokiečiai teisinosi, kad dviem kalbomis atspausdinti diplomų nebuvo galimybės, bet prižadėjo parengti ir lietuvišką variantą. Vis dėlto kova dėl lietuvybės Klaipėdos krašte nebuvo lengva ir paprasta. Apie KSS ir lietuvybės būklę Klaipėdos krašte galima spręsti iš 1932 m. spalio mėn. KSS kapitono Baltrūno rašto: „Klaipėdos krašte, kur visuomenė remia tik vokiškas organizacijas, lietuviškoms organizacijoms išsilaikyti sunku. Vietos savivaldybė mūsų ne tik nepalaiko, neparemia, bet dar ir stengiasi apkrauti įvairiais mokesčiais. Vienintelė mūsų viltis - pašalpa iš centro. Jos negavę atsidūrėme ant bankroto slenksčio. Matydami lietuviškos sporto organizacijos reikšmę Klaipėdos krašte, mes visomis išgalėmis stengiamės išsilaikyti. Bet be paramos iš šalies tai neįmanoma“.
Ypač priešiškai lietuvių atžvilgiu buvo nusiteikę vokiškosios „Spielvereinigung“ organizacijos vadovai. Nuo 1926 m. pirmoji jų komanda nuolat dalyvavo Rytprūsių pirmenybėse, žaidė aukščiausioje lygoje. Nuo 1930 m. „Spielvereinigung“ pradėjo visiškai nesiskaityti su Lietuvos sporto lygos nutarimais ir atsisakė išleisti savo žaidėjus į Lietuvos futbolo rinktinę. Dėl to klubas buvo oficialiai diskvalifikuotas. Netrukus vokiečių iniciatyva buvo įkurta Klaipėdos krašto sporto sąjunga „Sportbund“. 1935 m. vokiečiai galutinai nutraukė santykius su lietuviškomis sporto organizacijomis. „Sportbund“ nuo 1938 m. rengė savarankiškas futbolo pirmenybes, Seimelio taurės varžybas. O 1939 m. kovo mėn. vokiška Klaipėdos krašto gyventojų dalis jau sveikino karo laivu į uostamiestį atplaukusį Adolfą Hitlerį.
Tais pačiais metais įvyko ir paskutinis nepriklausomos Lietuvos futbolo čempionatas. 1937 ir 1938 m. čempionate triumfavusi Klaipėdos KSS komanda siekė trečio titulo iš eilės, bet paskutiniu šalies čempionu tapo Kauno Lietuvos gimnastikos ir sporto sąjungos komanda. Tiesa, kauniečiai laimėjo tik dėl to, kad iš KSS komandos buvo atimti 4 taškai. Dėl šios priežasties klaipėdiečiai į priekį praleido dar ir Kauno „Kovo“ ekipą bei užėmė trečią vietą. Tai tapo Klaipėdos krašto futbolininkų atsisveikinimu su Didžiąja Lietuva.
Futbolo pionierius
Tarpukariu Klaipėdą garsino ne vienas futbolo žmogus, bet labiausiai krašto futbolui nusipelnė Antanas Saunoris (1899-1970 m.). Jis buvo vienas iš KSS komandos įkūrėjų, 1928 ir 1929 m. su šia komanda iškovojo Lietuvos čempionų titulą. A.Saunoris ne tik žaidė futbolą, bet ir vadovavo Klaipėdos krašto sporto sąjungai, 1933-1938 m. buvo Klaipėdos krašto kamuolio žaidimų sąjungos vadovu. Lietuvai praradus nepriklausomybę jis buvo kalinamas Norilsko lageriuose, bet grįžęs į Lietuvą futbolo neapleido. A.Saunoris buvo ir Respublikos teisėjų kolegijos ir Lietuvos futbolo sekcijos (dabar - federacijos) pirmininku.
Už nuopelnus šaliai ir futbolui A.Saunoris buvo apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1932 m.), Savanorių (1928 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės (1928 m.) medaliais, Švedijos Kalavijo 4 laipsnio ordinu (1939 m.).
Vardydamas Klaipėdos (ir ne tik jos) futbolo karžygių, kūrėjų valstybinius apdovanojimus, pasigendu mūsų šalies sporto organizacijų dėmesio. Būtų gražu ir prasminga, jei Lietuvoje, kaip ir kitose užsienio šalyse, futbolo pionieriai būtų tinkamai pagerbti.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“
