Praėjusį trečiadienį Vilniuje, „Šarūno“ viešbutyje, smagiai šurmuliavo margas futbolo mėgėjų būrys. Devintą sezoną pradedančios Sekmadienio futbolo lygos (SFL) iškilmingame renginyje buvo apdovanotos geriausios vasaros ir žiemos turnyrų komandos, rezultatyviausi ir naudingiausi žaidėjai. Ypatingo dėmesio sulaukė SFL žiemos futbolo turnyre taikliais smūgiais pasižymėjęs buvęs Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės puolėjas Gražvydas Mikulėnas.
2012 m. gegužę baigęs daugiau nei du dešimtmečius trukusią futbolo profesionalo karjerą G.Mikulėnas nenutolo nuo futbolo. 39-erių vilnietis pernai su TAIP komanda užėmė trečią vietą III lygos Vilniaus miesto pirmenybėse, o žiemą vykusiame SFL čempionate padėjo iškovoti aukso medalius „Rings-Širvėna“ ekipai. Pelnęs 33 įvarčius, jis tapo rezultatyviausiu čempionato žaidėju. Nuo 1996 metų įvairiuose Lenkijos, Kroatijos, Graikijos ir Latvijos futbolo klubuose profesionalo duoną krimtęs G.Mikulėnas su „Sporto gyvenimu“ pasidalijo mintimis apie Lietuvos mėgėjų ir profesionalų futbolą.
- Gražvydai, kokie vėjai jus atnešė į SFL futbolo mėgėjų bendruomenę?
- Žinote, kai tiek metų atiduota futbolui, tai čia yra natūrali to įdirbio pasekmė. Beveik prieš metus baigiau profesionalo karjerą, bet noro žaisti futbolą nepraradau. SFL suteikia puikią galimybę futbolą mėgstantiems žmonėms visus metus mėgautis šiuo žaidimu. Laiko turiu, noro ir jėgų taip pat užtenka - tai kodėl nepažaidus?
- Ar ne per lengva rungtyniauti su mėgėjais?
- Anksčiau, kai dar kiekvieną dieną treniruodavausi ir reguliariai žaisdavau Suvalkų „Wigry“ ekipoje, buvo lengviau. O dabar jau tikrai nėra lengva. Tuo labiau kad varžovai žaisdami su buvusiu profesionalu stengiasi, kovoja, tad tenka ir man paprakaituoti. Be to, ir tarp mėgėjų yra nemažai buvusių profesionalų ar tiesiog futbolininkų, kurių karjera gal ir nebuvo ypatinga, bet žaisti jie tikrai moka.
- Tikriausiai ne vien tik mėgėjų futbolo kovomis gyvenate. Internete aptikau žinutę, kad pernai turėjote galimybę paragauti ir trenerio duonos?
- Taip, praėjusių metų spalį Suvalkų „Wigry“ klubo vadovai man pasiūlė padėti vyriausiajam treneriui Donatui Vencevičiui. Tuo metu komandoje buvo labai sudėtinga padėtis, sezoną „Wigry“ pradėjo smarkiai atsinaujinę. Vadovai norėjo, kad kuo daugiau žaistų vietos futbolininkai, jaunimas, bet toks priverstinis eksperimentas nepasiteisino. Komanda po pirmojo rato II lygoje balansavo ant iškritimo ribos. Tad kelis mėnesius dirbau su „Wigry“ ekipa. Daugiausiai dėmesio skyriau puolėjams, bet, tiesą sakant, kokių stebuklų per tą laiką padaryti ir nesitikėjau. Šiaip trenerio darbas man įdomus, bet, atvirai sakant, šiuo metu su šia veiklos sritimi susijusių planų neturiu.
- Tad kuo gi dabar užsiima Gražvydas Mikulėnas?
- Kaip jau minėjote, Lenkijoje praleidau didesnę savo karjeros dalį, tad ir mano dabartinė veikla susijusi su šia šalimi. Su draugais esame įsteigę futbolo agentūrą, jos reikalais daugiausiai ir rūpinuosi. Stebiu Lietuvos ir Lenkijos futbolo klubų rungtynes, ieškau perspektyvių žaidėjų, lietuvių, kurie galėtų žaisti Lenkijoje. Ryšių ir pažinčių užtenka, galimybės darbuotis šioje srityje yra tikrai neblogos. Apskritai manau, kad Lietuvos futbolininkams Lenkijoje atsiveria labai geros perspektyvos, nes šioje šalyje ir futbolo lygis yra gerokai aukštesnis, gerai pasirodžius galima smarkiai pakelti savo vertę ir karjerą tęsti jau kurioje nors Vakarų Europos šalyje.
- Vis dėlto patirtis rodo, kad Lietuvoje žaidžiantiems futbolininkams nėra taip paprasta įsitvirtinti Lenkijoje. Šioje šalyje savo vietos nerado ir prieš kelerius metus geriausiu Lietuvoje žaidžiančiu futbolininku išrinktas Dominykas Galkevičius, kalnų nenuvertė ir Deivydas Matulevičius, Vytautas Andriuškevičius ir kiti perspektyvūs lietuviai.
- Čia nėra vieno konkretaus ir teisingo atsakymo. Reikia atsižvelgti į įvairiausius niuansus. Mūsų agentūra prisidėjo prie D.Galkevičiaus atvykimo į Lenkiją ir aš tikėjausi, kad jis tikrai žais Zaglembės „Lubin“ ekipoje. Deja, jam sutrukdė traumos. Mėgino žaisti iki galo neišsigydęs, nepasisekė, neužsikabino - ir atsidūrė užribyje. Tokia yra legionieriaus duona, būtina suprasti, kad užsienio šalyje niekas tavęs nelaukia su pyragais. Atvirkščiai, į legionierių žiūri priekabiai, nes jis atima duoną iš vietinių futbolininkų. Todėl jei nuo pirmų rungtynių neįrodai, kad esi vertas vietos startinėje sudėtyje, tai netrukus gali tekti krautis lagaminus ir grįžti namo. Be to, labai svarbus ir psichologinis veiksnys. Vis dėlto iš Lietuvos atvyksta ne patys prasčiausi futbolininkai, o savo komandų lyderiai. O Lenkijoje jiems tenka prisitaikyti prie kitokio vaidmens, kitokio požiūrio. Jei nesugebi persilaužti, niekas dėl tavęs ašarų nelies, o paprasčiausiai ieškos kito legionieriaus. Galiausiai ne paslaptis, kad Lenkijoje futbolas yra aukštesnio lygio nei Lietuvoje. Ten žaidžia stiprūs, fiziškai ir techniškai gerai parengti futbolininkai, vyrauja greitas, kietas žaidimas. Jei per kelis mėnesius prisitaikysi - liksi komandoje. Jei ne - būsi laisvas.
- Jūs į Lenkiją iš Vilniaus „Žalgirio“ persikėlėte 1996 m. Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?
- Tikriausiai kartu su Tomu Žvirgždausku buvome pirmieji lietuviai, atvykę žaisti į Lenkiją. Senoji, legendinio „Žalgirio“ futbolininkų karta - Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas ir kiti - rinkosi kitas šalis. Manau, kad mums pasisekė, nes į Varšuvos „Polonia“ ekipą atvykome ne vasarą, o žiemą, todėl turėjome galimybę su nauja komanda treniruotis ne tris savaites, o tris mėnesius. Galiu pasakyti, kad susidūrėme su visiškai nauja fizinio pasirengimo sistema. Kūlversčių ir šuolių per kelis mėnesius atlikome daugiau nei per visą ligtolinę karjerą Lietuvoje. Per tą laiką pamatėme, koks yra tas lenkiškas futbolas, ko reikia norint jame išgyventi. Dabar galima drąsiai sakyti, kad Varšuvoje prabėgo geriausi mano karjeros metai. Daug žaidžiau, netrūko įvarčių, tapome čempionais ir iškovojome taurę. Po mūsų į Lenkiją išvyko ir kiti žalgiriečiai - Tomas Ramelis, Aidas Preikšaitis, Donatas Vencevičius, Arūnas Pukelevičius ir taip toliau. Ir visi jie žaidė, o ne šiaip sėdėjo ant suolo.
- Bet per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos futbolininkų mėginimai įsitvirtinti Lenkijoje buvo vis retesni ir ne tokie sėkmingi. Kodėl?
- Manau, kad tai galima pavadinti Lietuvos futbolo „prarastos kartos“ problema. Aš ir mano bendraamžiai futbolo pradžiamokslį išėjome dar tuometinėje sovietinėje Lietuvoje. Tada į „Žalgirį“ buvo kviečiami tik geriausi Lietuvos futbolininkai, į šią komandą patekti buvo labai sunku. Be to, mes buvome tų legendinių žalgiriečių dubleriai, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę užėmėme pasitraukusių senbuvių vietas. Kita vertus, tuo metu ir šalies čempionatas buvo labai rimtas. Su „Žalgiriu“ konkuravo Panevėžio „Ekranas“, Klaipėdos, Kauno, Šiaulių ir Mažeikių klubai. Varžybos buvo tikrai aukšto lygio. Dabartiniam čempionatui labiausiai ir trūksta pajėgių, lygiaverčių klubų konkurencijos. Turime „Ekraną“, „Žalgirį“, o kitas komandas priskirčiau vidutiniokų grupei. Nenuostabu, kad tokioje terpėje neatsiranda naujų futbolo talentų.
Iškalbingas faktas, kad šią žiemą iš Lietuvos į Lenkiją išvyko tik Vytautas Lukša. Bet jam jau 28-eri ir jis, taip pat kaip ir Darvydas Šernas, Mindaugas Panka, Žydrūnas Karčemarskas, Saulius Mikoliūnas, Kęstutis Ivaškevičius, priklauso dar tai „sovietiniai“ Lietuvos futbolininkų kartai. O štai žvelgiant į 1986 m. ir vėliau gimusius futbolininkus didesnio pasirinkimo kaip ir nėra.
Vis dėlto aš tikiu, kad netrukus Lietuvos futbolas atgims. Matau, kiek daug vaikų lanko futbolo treniruotes, su jais dirba geri treneriai, tad tikiu, kad iš tos gausos bus ir naudos. Svarbiausia, kad tie jauni futbolininkai mažiau galvotų apie pinigus, o daugiau dėmesio skirtų pačiam žaidimui. Daug jaunų futbolininkų, ypač išvykusių iš Lietuvos į užsienį ir vietoj kelių tūkstančių litų gaunančių kelis tūkstančius eurų, galvoja, kad jau pasiekė viršūnę. Jie pamiršta, kad tai tik kelio pradžia, kad įrodžius savo vertę Lenkijoje galima sulaukti dar geresnių pasiūlymų kitose šalyse. Tiesiog reikia daug ir sunkiai dirbti treniruotėse ir sulaukus šanso - juo pasinaudoti.
Dosjė
Gražvydas Mikulėnas gim. 1973 m. gruodžio 16 d. Vilniuje
Profesionalo karjera
1990-1996 m. Vilniaus „Žalgiris“
1996-1998 m. Varšuvos „Polonia“
1998-1999 m. Zagrebo „Croatia“
1999 m. Zagrebo „Dinamo“
1999-2000 m. Varšuvos „Polonia“
2000-2001 m. „GKS Katowice“
2001-2002 m. Atėnų „Akratitos“
2002-2004 m. Plocko „Wisla“
2004 m. Ventspilio „Ventspils“
2005 m. Radomo „Radomiak“
2005 m. Zavišos „Bydgoszcz“
2006-2007 m. Chožuvo „Ruch“
2008-2009 m. „GKS Katowice“
2010-2012 m. Suvalkų „Wigry“
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto gyvenimas"
