R.Korostenskis: Visuomet reikia siekti aukščiausios kartelės

-  Kas anuomet jus pastūmėjo išvykti?

- Vienas paskutinių darbų Lietuvoje, kuris ir tapo tramplinu plėtojant karjerą Vakaruose, buvo vykdomojo režisieriaus darbas Petro Auštrevičiaus prezidento rinkimų kampanijos komandoje. Tuomet šis užmojis reikalavo aukščiausios prabos profesionalų. Po tokių aukštų karjeros laiptų Lietuvoje natūralu buvo ieškoti naujų iššūkių Vakaruose.

-  Kokios patirties įgijote per šiuos metus?

-  Tai buvo labai dinamiškas, įtemptas, bet ir be galo įdomus laikotarpis. Teko dirbti su reklamos gigantais – DDB, „Saachi & Saachi“ agentūromis. Paskui keliai atvedė į kino industriją. Dirbau per du kontinentus, stambių muzikos vaizdo klipų ir komercinės reklamos gamintojų kūrybinėse dirbtuvėse. Teko dirbti „DreamWorks Animation“ gamybinėse patalpose, paskui draugai iš Londono pakvietė padirbėti Niujorke, dar vėliau Los Andžele. Taip ir užsimezgė tam tikras ratas, be galo reiklus ir sparčiai besivystantis. Profesiniu požiūriu buvo džiugu matyti, kad turi ką pasakyti kolegoms ir kad visuomet vyksta kūrybinis dialogas. Aš semiuosi patirties iš jų, o jie – iš manęs.

-  Ar užsiėmėte tik komerciniais projektais?

-  Tokie didmiesčiai kaip Niujorkas ir Los Andželas, žinoma, yra sukoncentruoti tik į komercinius projektus. Juose esi „nepriklausomas“ tik iki tol, kol pradedi bendradarbiauti su kokia nors studija. (Šypsosi.) O alternatyvumo reikia ieškoti kituose miestuose – tokiuose kaip Čikaga, San Fransiskas arba Sietlas. Todėl pamėgau keliauti.

-  Su kokiais komerciniais projektais teko dirbti?

-  Dabar jeigu žiūriu televizorių ir pamatau klipą, kurio gamyboje dalyvavau, užplūsta emocijos, kurios tvyrojo, kai rašėme scenarijų, plėtojome pačią idėją, šlifavome kadruotę, atlikinėjome visą tą darbą, kuris pateikia žiūrovams puošnų, rafinuotą vaizdą. Tai ir atlikėjų Teilor Svift (Taylor Swift), Keitės Peri (Katy Perry) muzikos vaizdo klipai. Buvau kūrybos grupės narys, dabar pamatau pačius klipus ir prieš akis iš karto stoja visas tas kruopštumas ir detalumas, kuris, žinoma, užbaigtame produkte atrodo harmoningai ir natūraliai. Filmų gamyboje teko suktis prie Antono Korbeino (Corbijn) komandos, jam kuriant filmą „Amerikietis“ su Džordžu Kluniu (George Clooney). Be to, dirbau vienoje aikštelėje su Kirsten Danst (Dunst), suvaidinusia pagrindinį vaidmenį Larso fon Tryro (von Trier) filme „Melancholija“. Darbo su kino prodiuseriu Fredu Veintraubu (Weintraub), kuris yra dirbęs su žinomiausiais Holivudo filmais, pavyzdžiui, „Enter the Dragon“, patirtis buvo labai naudinga, nes jam visada buvo ką pasakyti man kaip jaunam, kino karjerą pradedančiam režisieriui. Daug iš jo išmokau.

-  Kalbant apie jūsų darbus tiek muzikos vaizdo klipų, tiek kino gamyboje, kaip nuspėjate žiūrovų nuotaikas? Ar iš viso į jas atsižvelgiate?

-  Taip, be abejo. Žiūrovas yra labai smalsus ir reiklus. Jis nuolatos nori gauti kuo daugiau adrenalino būtent iš vaizdinės informacijos, užsikurti nuo matomų vaizdų. Visuomet turi siekti aukščiausios kartelės, nes žinai, kad šiuolaikinis žiūrovas atmeta trečiarūšius darbus tuoj pat ir negailestingai.

-  O kaip suprantate, kad žiūrovas yra patenkintas tuo, ką siūlote?

-  Mano manymu, žiūrovas gali reaguoti dvejopai, kai jam kas nors patinka. Jeigu tai yra trumpas darbas – sakykim, vaizdo klipas ar net reklama, – jis tiesiog žiūri ir žiūri dar. Ir tai, kas jam atrodo patrauklu, įdomu, kaip kartais sakoma, „būtent taip, kaip įsivaizdavau“, iš esmės ir yra patvirtinimas, kad kūrybinė grupė nuspėjo žiūrovo pomėgių bei psichologijos tendencijas ir jas tiesiog realizavo. O kalbant apie ilgesnius darbus – tokius kaip filmas – čia neišvengiamai žiūrovas susiduria su vidiniais iššūkiais ir dilemomis, kurias jis bando pats išspręsti ar dėl kurių apsispręsti – čia ir prasideda tas jaudinantis dialogas su filmo kūrėjais, pačių veiksmų kvestionavimas. Šioje srityje „patiko-nepatiko“ kriterijus nusako kur kas daugiau apie aplinką bei sociumą, supantį šiuolaikinį žiūrovą. Mano patirtyje tai filmas „Moters saulė“, rodytas Tarkovskio kino festivalyje ir pelnęs pasaulio premjeros apdovanojimą Avankos kino festivalyje Portugalijoje. Ten iš tiesų kilo nemažai įdomių diskusijų apie žmogų, apie moterį ir jos pasirinkimus gyvenime. Buvo malonu matyti, kad žmonės perpranta tavo pamąstymus, o kartu pastebi ir vizualiką – kokiomis priemonėmis kuriama filmo nuotaika, personažų charakteriai. Įsitikinau, kad tam tikros temos yra bendros visiems, nepriklausomai nuo geografijos.

-  Ar kviečiate lietuvių kino aktorius į savo filmus?

-  Taip, žinoma. Vytautas Rumšas (jaunesnysis) suvaidino vienuolį mano dramoje „Kavkaz“. Tai buvo visiškai jam nebūdingas amplua, nes Vytas yra tikra mūsų laikų viešoji personalija. Todėl vaidinti vienuolį jam gal buvo kiek neįprasta. Bet Vyto charizmatiškumas suteikė mano personažui būtent to, ko siekiau – gyvenimiškos jėgos, optimizmo, noro gyventi ir priimti gyvenimą visomis jo raiškomis.

-  O kiek suasmeninti yra jūsų kino darbai?

-  Be abejo, savo kino darbuose apmąstau man rūpimas temas. Tokį principą taikau tiek savo „Art-house“ darbams, tiek komerciniam kinui, kurį pradėjau plėtoti. Tik pateikimo priemonės kiek keičiasi, o minčių yra daug, jos visos gali būti realizuojamos kino darbuose.

-  Kokių geriausių žodžių esate išgirdęs iš aktorių, su kuriais dirbote?

-  Keli žmonės man yra sakę: „Norėčiau gyvenime atrodyti taip ir būti toks, koks pasirodau tavo filme.“ Man tai yra malonu girdėti.

-  Ar ketinate kurti komercinį kiną Lietuvoje ir kokie tai būtų žanrai?

-  Taip, žinoma. Šiuo metu plėtojami keli projektai. Vienas jų – vaidybinis filmas „Velnio ragas“, tai maginės fantastikos žanras, turintis daugybę specialiųjų efektų. Dabar vyksta derybos dėl dviejų vaidmenų su Lietuvos žvaigždėmis. Dar pradedami du kino projektai – veiksmo filmas ir komedija.

-  O kokia „Velnio rago“ pagrindinė tema?

-    Meilė ir moterys vyro gyvenime. (Šypsosi.)

-  Kada Lietuvos kino žiūrovai galės pamatyti jūsų filmą kino teatruose?

-  Šis klausimas turėtų būti adresuotas mano kino prodiuseriui. (Šypsosi.)

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“