Legendinis Paršiukas Čiukas grįžta

Žinomas dailininkas karikatūristas Vitalijus Suchockis (67 m.) prisipažįsta, kad lietuviškų komiksų personažas Paršiukas Čiukas jam yra kaip tikras vaikas. Kitaip ir būti negali, kai ėmęsis tęsti paršelio nuotykius, karikatūristas su juo nesiskyrė daugiau nei trisdešimt metų. Tad dabar, atrinkęs įdomiausias ir šiems laikams aktualiausias istorijas, karikatūristas jas ketina sudėti į knygą.

Per šitiek metų susikaupė labai daug Paršiuko Čiuko nuotykių, tik kai kurios istorijytės visiškai praradusios aktualumą. „Kai dabar peržiūrėjome su žmona apie 500 darbų - tai jau kokia dešimt procentų jų reikia išmesti. Daug kas atkrito, nes visiškai neaktualu. Vis tiek dabar visiškai kita kultūra - daugiau nei dvidešimt metų praėjo nuo sovietmečio, dabar visai kitokie vaikai, kitoks supratimas“, - sako V.Suchockis, nežinantis, kaip dabartinė visuomenė sutiktų Paršiuko Čiuko nuotykių knygelę.

Ką pripažintam karikatūristui ir animatoriui V.Suchockiui reiškia Čiukas, kurį jis kūrė daugiau nei trisdešimt metų?

„Jis man beveik kaip vaikas, nes šitiek metų aš su juo buvau - kokius trisdešimt penkerius metus aš jį paišiau. Pradėjau, kai mirė dailininkas Juozas Kasčiūnas. Man reikėjo tęsti. Labai puikus ir gerbiamas grafikas Edmundas Žiauberis, „Genio“ meninis redaktorius, liepė ir man kažkaip reikėjo vykdyti. Taip aš ir ariau trisdešimt penkerius metus, - šypsosi dailininkas karikatūristas, kuriam teko gerokai modernizuoti Čiuką, nes anksčiau jis buvo šiek tiek kitoks. - Visas šių istorijų pagrindas, galima sakyti, yra didaktika. Nors Čiukas yra išdykėlis, chuliganas, bet jis sugeba išauginti medį ir taip iškarpyti jo šakas, kad pasidaro Gediminaičių stulpai. Arba, pavyzdžiui, jau tuoj Kalėdos ar Naujieji metai, o vaikas serga, guli su temperatūra lovoje, negali išeiti į lauką, neturi eglutės - tai aš jam parodau tame trumpame komiksėlyje, kaip reikia iš kartono iškirpti eglutę, kaip ją suklijuoti ir pasipuošti. Jeigu tu nori sau šventę pasidaryti, - paimk adatėlių, siūlų, saldainių, sukabink ir visas langas bus pilnas saldainių. Tai Čiukas vis tiek savotiškas išdykęs lyderis, bet visi šitie jo iškrėsti pokštai turi būti nekenksmingi ir visi gali naudoti šituos dalykus“.

Kodėl lietuviškų komiksų herojumi pasirinktas būtent paršelis, karikatūristas negalėtų tiksliai pasakyti. „Toks buvo palikimas, - sako dailininkas karikatūristas, kadaise ėmęsis piešti Čiuką, kuris, be abejonės, turi labai daug tautiškų bruožų. - Aš visą laiką kartoju ir kartoju, kad Paršiukas Čiukas turi būti olimpinis simbolis, jeigu kažkelintais metais olimpiada vyktų Lietuvoje. Čiukas būtų puikus olimpinis simbolis. Tik, sakau, pusė pasaulio nedalyvautų. Nedalyvaus arabai - jie kiaulienos nevalgo, ir dar kai kurios kitos tautos, kurių nevardysiu. Jeigu paršelis užaugino Gediminaičių stulpus - tai jisai, be abejonės, yra tikras patriotas. Kadangi yra apie 500 paveiksliukų, tai aš jau nebeatsimenu, kiek ten jis visko yra prikūręs, nes jo galvoje fantazijų pilna“.

Tik kodėl paršelis vis vienas ir vienas? „Matyt, jis buvo viengungis. Ir man buvo jo gaila, todėl vieną kartą įvedžiau kiaulytės personažą, bet tiktai per Jonines. Su kiaulyte galima juokauti tik per Jonines“, - šypsosi dailininkas karikatūristas.

Kurti Paršiuko Čiuko nuotykius dailininkui buvo smagu, tačiau kartais pabosdavo, išsisemdavo idėjos ar tiesiog atsirasdavo įdomesnių darbų. „Būdavo toks keistas dalykas - kad tempi iki pat paskutinio momento. Penktadienį popiet jau turi būti padarytas darbas. Ir tu jau žinai, kad ketvirtadienį ryte nepadarysi, ketvirtadienį vakare nepadarysi, naktį pagalvoji, kad jau rytoj reikia nešti darbą, negalima apvilti chebros. Ir tik penktadienį ryte atsikeli, prisimeni, kad reikia šitai padaryti, padarai, nuneši, ir viskas. Ir kažkaip visada laiku suspėdavau, niekada nesu nuvylęs kolegų. Tai šventas dalykas, nes už leidinio puslapių laukia tūkstančiai skaitytojų. Man tik keista, dabar, kai Čiukas nepopuliarus, jau kiek metų jis nepasirodo spaudoje, bet žmonės vis tiek aikčiodami jį prisimena. Sakau, na baikite, pasižiūrėkite, kokie dabar reikalingi paršiukai“, - šypsosi karikatūristas.

Dailininkas prisipažįsta, kad kiemo vaikai iš paskos nesekiodavo. „Darbe mane tik pravardžiuodavo kažkodėl Paršiuku Čiuku, nors aš buvau apžėlęs, turėjau juodą barzdą, daug vešlesnę negu dabar, vis tiek sakydavo: „O, Čiukas atėjo...“

Kodėl paršelis tapo legendiniu herojumi? „Tais laikais nebuvo jokių personažų. Buvo keli komiksai kokioje „Šluotoje“, „Švyturyje“, „Genyje“... Kadangi buvo tokia uždara sistema, kitko mes neturėjome. Tik keista, kad dabar nėra tęstinumo, nors Lietuvos karikatūristai buvo labai stipri, jei taip galima pasakyti, brigada Europoje. Ir ne tik Europoje. Daugybę laiškų gaudavome su kvietimais bendradarbiauti, tad šioje srityje išties labai stiprūs buvome. Bet va dabar - ne. Man tai jau dabar traukinys nukeliavo, man dabar ir nebeįdomu būtų“.

V.Suchockis sako atitolęs nuo dabartinio karikatūristų gyvenimo ir visai nesidomintis, kokia dabartinė šios meno srities situacija Lietuvoje. Tačiau įvairiausių politikų karikatūrų pripiešęs dailininkas pripažįsta, kad karikatūristo dalia toli gražu nėra lengva. „Tai labai nedėkingas darbas, nes iš karto tu daraisi nemylimas. Karikatūristo darbas yra labai pavojingas. Tai net ne drąsa, bet, galima sakyti, kvailumas. (Juokiasi.) Be abejo, būdavo atvejų, kad ateidavo į redakciją, ieškodavo manęs, kad galėtų šiek tiek mane papurtyti. Nors tų personažų aš beveik nepažinojau. Viens du nupaišau, kaip man tuo momentu atrodo. O paskui vieniems patinka, kitiems nepatinka. Tas mūsų darbas tikrai toks pavojingas ir nedėkingas, nes net paprastą šaržą kai paišai, žmonės niekad nebūna patenkinti, tik šalia esantys, kurie žiūri, kai paišai, visada žvengia. O kuris gauna savo šaržą, pasako: „Čia ne aš“. Keistas fenomenas. Nors ir aš pats toks. Mane nupiešė kolega ir aš pasakiau, kad čia esu ne aš“, - tai prisiminęs šypsosi V.Suchockis.

Tiesa, dailininkas yra pabandęs piešti ir savo artimųjų karikatūras. Štai jo dukra grafikė Edita Suchockytė prisimena, kai pamatė tėčio nupieštą jos, tada dar keturiolikmetės mergaitės, karikatūrą, verkė dvi dienas. Daugiau nebepaišo.