Besišypsantis, nepaprastai malonus 75 metų Dastinas Hofmanas (Dustin Hoffman) gyvenime yra labai panašus į savo herojų iš garsiosios komedijos „Tutsi“. O už nepaprasto lengvumo ir džiaugsmingo požiūrio į gyvenimą fasado slepiasi visiškai kitoks žmogus.
- Kodėl jūs taip ilgai ėjote prie režisūros? Jūsų pirmasis režisuotas filmas „Kvartetas“ buvo labai gerai įvertintas?
- Kaip sako Vudis Alenas (Woody Allen), geriausia režisieriaus darbe yra tai, kad rytais nereikia skustis (juokiasi). Jei rimtai, kiekvienas iš mūsų turi savų demonų. Kartais su jais tenka kovoti visą gyvenimą. Mano atveju - keturiasdešimt metų. Aš juk ir aktoriumi nesiruošiau tapti. Šalia vyresniojo brolio, puikaus studento ir sportininko, atrodžiau bjaurusis ančiukas. Koledže, kuriame lankiau muzikos pamokas, draugas įkalbėjo mane imtis ir aktoriaus meistriškumo mokslų, vien todėl, kad ten neįmanoma gauti blogų pažymių - kaip ir per fizinės kultūros pamokas. Mama norėjo, kad tapčiau klasikinės muzikos atlikėju, pianistu - gabumų muzikai turėjau. Bet paskui tuos mokslus vis tiek mečiau. O teatras į širdį įkrito. Jis tapo mano priebėga. O ir merginos, pamačiusios mane scenoje, pagaliau pradėjo kreipti į mane dėmesį. Teatre sutikau dėstytoją, kuris rekomendavo man vykti mokytis į Niujorką. Kai aktorių mokykloje nevykdavo pamokos, ko tik neteko griebtis, kad užsidirbčiau nors keletą dolerių: viliojau pirkėjus universalinėje parduotuvėje, kartą net visą dieną vaidinau lėlę žaislų skyriuje, įkalbinėdavau moteris pauostyti naujų kvepalų, buvau, ko gera, vienintelis vyras mašininkė mašinraščio biure, dirbau sanitaru beprotnamyje.
- Ir savo pirmąjį vaidmenį kine gavote nepaisant prodiuserių nuomonės, kad jis turėjo atitekti Robertui Redfordui, ar ne?
- Maikas Nikolsas (Mike Nichols), nepaisydamas visų nuomonės, kaip turi atrodyti klasikinis pagrindinis herojus, pasiekė, kad būčiau patvirtintas vaidinti filme „Absolventas“. M.Nikolsas buvo žvaigždė teatro pasaulyje, ir jam buvo daug kas leidžiama. Nors filmas ir sulaukė didelės sėkmės, aš ir Maikas dar ilgai buvome mušami. Už tai, kad aš, žemo ūgio, su didele nosimi, negražus, visiškai neišvaizdus, drįsau vaidinti koledžo absolventą. Pirmą filmavimo dieną aš girdėjau, kaip operatoriai nesislėpdami sprendė, koks rakursas kadre sutrumpins mano nosį ir apskritai ką su manimi daryti. „Absolventas“ tapo pelningiausiu tų metų filmu, bet aš dar visus metus nesifilmavau. Ir dar penkis mėnesius, kaip ir anksčiau, prašydavau bedarbio pašalpos. O kai sutikau su Džonu Voitu (John Voight) vaidinti „Vidurnakčio kaubojuje“, vėl buvau paniekintas. Žinote, ką jums pasakysiu - lygiai taip pat, kaip pirmieji sąmoningi vaiko metai visada palieka pėdsakus, veikia visą jo gyvenimą, taip ir pirmieji kūrybos metai palieka neišdildomą pėdsaką. Ne veltui beveik visą gyvenimą buvau nuolatinis gydytojų psichoterapeutų pacientas.
- Neatsitiktinai pelnėte vieno iš „sunkiausių“ aktorių, galinčių režisierių privaryti iki siuto, reputaciją. Sidnis Polakas (Sidney Pollack), „Tutsi“ režisierius, sakė, kad lengvai atsisakytų šio nepaprastai sėkmingo filmo, jeigu galėtų susigrąžinti iš gyvenimo išbrauktus darbo su jumis mėnesius, kai jūs jį kankinote ir gėrėte jo kraują.
- Manoji nesutaikomo režisierių priešo reputacija yra gerokai perdėta. Tiesiog tie, kam su manimi puikiai sekėsi dirbti, paprastai tyli, o kiti - jų, beje, vos keletas, su kuriais išties kariavau, - priešingai, labai mėgsta pasakoti apie mane bjaurius dalykus. Aš jiems, žinoma, niekada neatsakydavau. Ir apskritai juokinga mane vadinti „sunkiu aktoriumi“. Džekas Nikolsonas (Jack Nicholson) į Romaną Polanskį (Roman Polanski) paleido televizorių, Bilas Miurėjus (Bill Murray) prodiuserę įmetė į ežerą, o jau Džinas Hekmenas (Gene Hackman) režisierių galėjo taip stumtelėti, kad tas lėkdavo į kitą aikštelės galą. O aš visada teikiu pirmenybę deryboms, o ne fiziniams veiksmams. Čia tokia pati istorija, kaip su Džeku Nikolsonu ir Vorenu Bičiu (Warren Beatty), kurie visada buvo laikomi klasikiniais mergišiais, o aš apžavėjau šimtus merginų tyliai ir nepastebimai, be jokios reklamos (juokiasi).
- Su Tomu Kruzu (Tom Cruise) po „Lietaus žmogaus“ draugaujate?
- Negaliu to pavadinti draugyste, bet Tomas - vienas nuostabiausių aktorių, su kuriais man teko dirbti. Jis belsdavosi į mano vagonėlį ir klausdavo: „Jūs užsiėmęs? Gal dar kartą parepetuosime šią sceną?“ Jam darbas - svarbiausia. Apskritai aš pustrečių metų ruošiausi šiam filmui. Pirmiesiems jį parodėme autizmo specialistams ir paprašėme išsakyti pastabas - buvome pasirengę, jei ką, kai ką perfilmuoti. Bet jie prie nieko neprikibo. Mums tai buvo geriausias apdovanojimas.
- Kartą prisipažinote, kad visai nesijaučiate esąs amerikietis. Ką tai reiškia?
- Aš išties nesijaučiu esąs šimtaprocentinis amerikietis. Kur ten, aš tos šalies nė nepažįstu. Gimiau ir gyvenu Los Andžele, Niujorke kadaise mokiausi aktoriaus profesijos. Visą likusią Ameriką pažįstu tiek, kiek matau skrisdamas lėktuvu. Aš nežiūriu televizoriaus, nemėgstu amerikietiškų serialų ir šou, o ir amerikietiški filmai, kuriuos dievina publika, man nepatinka. Kai man buvo per dvidešimt, prasidėjo kino „aukso amžius“, pirmiausia Europos. Niujorke buvo vienas mažas kino teatras, kuriame buvo rodomi prancūzų „naujosios bangos“, italų - M.Antonionio, F.Felinio filmai, Bergmano darbai. Jie niekam nebuvo įdomūs. Tik mažai grupelei žmonių, tokių, kaip aš, o ir mes kaip reikiant nesuvokėme, ką matome. Aš dažnai atsisakydavau vaidmenų. Labai dažnai. Kai kurių man gaila. Pavyzdžiui, atsakiau F.Feliniui. I.Bergmanui atsakiau - mano pirmoji žmona buvo nėščia ir aš nenorėjau ją palikęs važiuoti į Švediją. Visi su trūkumais - kai kas alkoholikas ar narkomanas, o aš atsisakiau nuostabiausių gyvenimo dovanojamų galimybių.
- Nejaugi nesididžiuojate savo laimėjimais Amerikos kine? Juk jūs dukart pelnėte „Oskarą“ ir septynis kartus buvote jam nominuotas.
- Ne. Negana to, aš net niekada nežiūriu savo filmų.
- Per visus tuos metus išmokote išlaikyti pusiausvyrą tarp šeimos ir karjeros?
- Aš bandžiau. Bet kas yra pusiausvyra? Tai 50:50. Retai pavyksta pasiekti būtent tokį santykį. Šiaip ar taip, nėra sunkesnio ir sudėtingesnio darbo kaip tėvų. Turiu šešis vaikus ir, kaip man atrodo, žinau, ką kalbu. Galbūt aš pernelyg nuolaidus tėvas. Visada stengiausi apsaugoti juos nuo sunkumų, nieko neatsakydavau. Jie save laiko labai laimingais vaikais, bet kai kada priekaištauja, kad labai jau juos globojau.
- Ir vis dėlto, nepaisant laimingos santuokos ir šešių vaikų, savęs negalite vienareikšmiškai pavadinti laimingu žmogumi...
- Daug kartų patyriau depresiją, baimę, liūdesį, užtat niekada nenuobodžiavau. Tai, ką žmonės dažnai vadina nuoboduliu, yra tiesiog nesugebėjimas visiškai įsijausti į esamą, konkretų gyvenimo momentą. Vienas iš mano amžiaus pranašumų - grįžimas prie vaikiško požiūrio į pasaulį. Vaikai niekada nenuobodžiauja. Jie gali būti alkani, dirglūs, gali pykti, kad nesugeba paaiškinti savo skausmo priežasties, ką tik nori, bet nuobodžiauti jie nemoka. Suaugusieji net nemato to, kas vaikams sukelia susižavėjimą. Tai tikras nusikaltimas.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"
