Nijolė Tallat-Kelpšaitė: „Ak, tos jaunystės alyvos!“

Ji buvo viena iš estrados mėgėjų numylėtinių, kurios repertuaro dainas mėgdavo dainuoti ir studentai, ir vyresni, susėdę prie šventinio stalo ar kur nors išvykoje. Vienoje Kauno centro kavinukėje, kuri yra visai netoli buvusios garsiosios tarpukaryje ir sovietmečiu garsėjusios „Tulpės“, kalbėjomės ir apie jos jaunystę, populiarumą, ir apie šiandieną. Nijolei labiausiai gaila lietuviško žodžio ir dainos nuvertinimo.

Nostalgija „Tulpės“ kavinei

Nijolė pastaruoju metu gyvena viena nedideliame butelyje Panemunėje, nes ankstesnį erdvų butą miesto centre, netoli teatro, po vyro Antano mirties teko parduoti. Gražu ten, prie Nemuno, bet ją vis traukia į Laisvės alėją, kur gyventa su tėvais, išvaikščiota jaunystėje.

Estrados dainininkės karjerą Nijolė pradėjo dar visai jaunutė „Tartu“ restorane, kur ją pastebėjo ir pakvietė dainuoti į tuomet prestižinę inteligentų susibūrimo vietą „Tulpę“. Dabar ten, deja, įsikūrusios bent penkios parduotuvėlės ir visur esanti „Vero cafe“.

„Pradėjau labai nedrąsiai, bet Džildos Mažeikaitės, puikios tragiško likimo dainininkės, su kuria susidraugavau, paakinta įsismaginau, susipažinau su garsiais Kauno menininkais. Tie vakarai, kai dainuodavau Antano Šabaniausko dainas, šlagerius, prancūziškas šansonjė, ir dabar mano atmintyje“, - kalba Nijolė ir prisipažįsta, kad tuomet jai ir į galvą nebūtų atėję, jog kada nors jai atsivers didžioji estrada. O prasidėjo viskas tada, kai 1966 m. Lietuvos radijas įrašė pirmuosius jos atliekamų dainų (kartu su Romualdo Grabšto vadovaujamu kolektyvu) įrašus ir jos balsą išgirdo Lietuva. Ir dar atsitiko taip, kad būtent Džildos paakinta kaunietė nusprendė dalyvauti tuometinės Lietuvos filharmonijos paskelbtame estrados dainininkų konkurse. Ir jai pasisekė. Taip nuo „Vilniaus aidų“, „Nemuno žiburių“, vėliau „Estradinių melodijų“, vadovaujamų Juozo Tiškaus, ir prasidėjo ilgas ir sėkmingas solistės kelias.

Ko išmokė įtėvis J.Tallat-Kelpša

Dainininkė, žinoma, tikėjosi klausimo apie įžymųjį Lietuvos kompozitorių ir dirigentą Juozą Tallat-Kelpšą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo jos įtėvis. Nijolės mama Stasė Jankavičiūtė buvo mokytoja, o tėvelis - tarpukario Lietuvos karininkas Bronius Kauneckas, kurio vėlesnis likimas dėl tų politinių priežasčių sovietiniais metais buvo nepavydėtinas. Tėvai išsiskyrė, o mamai dar teko pabuvoti Sibire, nes kažkas ją įskundė neva bendradarbiavus su vokiečiais. „Kai mama grįžo iš tremties į Kauną, dainavo Karininkų ramovėje ir ten vieno koncerto metu susipažino su J.Tallat-Kelpša, kuris buvo už ją gerokai vyresnis. Vėliau už jo ištekėjo ir taip aš tapau jo įdukra bei gavau jo pavardę... Tik jo dėka nuėjau mokytis muzikos, nors ir šiaip buvau artistiška mergaitė. Antroje vidurinėje mokykloje mane vis leisdavo į sceną deklamuoti Salomėją Nėrį ar kitą to meto poetą, - šypsosi dalydamasi vaikystės prisiminimais pašnekovė. - Tuomet, kai kompozitorius J.Tallat-Kelpša buvo Kauno teatro vyriausiasis dirigentas, vesdavosi mane į visas repeticijas, spektaklius. Jis buvo labai linksmo būdo. Pamenu, kai eidavome sykiu pro budinčius, jie vis prašydavo: „Maestro, suskelkit anekdotą!“

Populiariausi kompozitoriaus romansai: „Nemargi sakalėliai“, „Mano sieloj šiandien šventė“ ir kiti, bet Nijolė jų nedainuodavo, nes tai klasikinis, o ne estrados repertuaras. Ji prisiminė: „Kartais maestro mane paerzindavo: „Jeigu nori dainuoti rimtą muziką, tai aš tave paimsiu į „Eugenijų Oneginą“, bet galėsi dainuoti Tatjanos auklę“. Supratęs, kad mergaitė iš tiesų labai nori dainuoti, pirmiausia ją išmokė savo sukurto „Mėlynaki Nemunėli“...

Yra ir kita dainininkė Tallat-Kelpšaitė, Raimonda, tačiau, kaip tvirtino Nijolė, jos ne giminės, bet tik geros pažįstamos. O dėl keistokos per brūkšnelį rašomos pavardės ne kartą Nijolė klausė įtėvio, gal jis turi nelietuviško kraujo, o šis atsakydavo: „Gal kokie protėviai ir turėjo kokio totoriško, bet mano tėvas buvo žemaitis“.

Ką primena „Lituanika skrenda“

Savo vyrą ir jos koncertų vadybininką Antaną Ignatavičių Nijolė prisimena su liūdesiu, nes jau septyneri metai, kai jo nebėra. Su juo taip pat susipažino dar tada, kai dainavo „Tulpėje“. Jis buvo ir nuoširdus draugas, ir negailestingas kritikas, kai koncertas kartais nelabai pavykdavo. „Aš neretai ginčydavausi su juo, bet iš tiesų jis būdavo teisus. Antanas kruopščiai išrinkdavo mano labiausiai tinkamas dainas koncertui. Būdavo, atsibusdavau naktį ir užtikdavau jį peržiūrint vaizdajuostes. Mes su juo buvome vienminčiai ir kalbėdami apie muziką, teatrą, abu mėgome kiną, poeziją. Ir apie politiką, Lietuvą, kokią norėtume matyti, šnektelėdavome“, - prisiminė dainininkė.

Nijolės repertuare daugybė melodingų, populiarių dainų, kurias ji atliks ir savo jubiliejinio koncerto metu, labai brangi yra „Lituanika skrenda“. Prie šios dainos gimimo, kaip tvirtina Nijolė, yra prisidėjęs jos vyras. Mat poetas Aleksas Dabulskis tekstą „Žuvusi paukštė“ buvo parašęs seniai, kai sovietmečiu labai kukliai buvo minimos legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties metinės. Jį parodė A.Ignatavičiui, kuris siūlė net keliems kompozitoriams parašyti muziką. „Daugelis žymesnių atsisakė, nes netikėjo, kad tuometiniai vertintojai palaimintų tokią patriotinę dainą, - prisiminė N.Tallat-Kelpšaitė. - Tai padarė vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę muzikas Rimantas Giedraitis, kuris kadaise buvo subūręs grupę „Kardiofonas“. Pakeitėme tik paskutines dainos žodžių eilutes, kurios dabar skamba optimistiškiau ir įprasmina lakūnų žygdarbį: „Lituanika-Lietuva“.

Estrados veteranės teiraujuosi, kas jai teikia džiaugsmo šiandien, kai ji švenčia gimtadienį, kai netrukus vyks jubiliejiniai koncertai. „Džiaugsmo gal tik tiek, kad vėl dainuosiu, o dainos man reikalingos kaip gaivus pavasario oras, kaip tos alyvos. O jaudulį jaučiu didžiulį, nes nežinau, kiek žmonių ateis į tuos koncertus, kas prisimins ir kam dar reikia tų mano dainų, - svarsto moteris. - Deja, energijos ir sveikatos šaltinėliai senka, ir anapus išėjusių žmonių nebesugrąžinsim. Džiaugiuosi, kad tie koncertai suburs daug mano bičiulių, estrados atlikėjų: vyresnių ir jaunesnių. O dabar kitos dainos keliauja po Lietuvą. Labai gaila, kad jaunimas daugiausia dainuoja angliškai. Ir dar niekaip negaliu suprasti, kodėl mes Lietuvą „Eurovizijos“ konkurse pristatome daina anglišku pavadinimu. Labai miela mergaitė ta Vilija Matačiūnaitė, bet juk dainos pavadinimą „Etaitshen“ net neįmanoma ištarti“.