Lietuviui režisierius M.Skorsezė - ir įkvėpėjas, ir vertintojas

Tarptautiniame Marakešo kino festivalyje įvyko kino režisieriaus Igno Jonyno filmo „Lošėjas“ premjera. Filmas jau yra apkeliavęs daugybę užsienio festivalių, o Varšuvos kino festivalyje laimėjo žiuri prizą. Marakešo kino festivalyje filmas dalyvauja pagrindinėje konkursinėje programoje, o lietuvio filmą vertina tokio kino grando kaip Martino Skorsezės (Martin Scorsese) vadovaujama žiuri. I.Jonynas dalijosi įspūdžiais iš festivalio.

- Kokį pirmąjį įspūdį jums paliko Tarptautinis Marakešo kino festivalis? Kaip jame sekasi filmui „Lošėjas“?

- „Lošėjas“ aplankė jau nemažai festivalių, bet Marakešo festivalis išsiskiria iš kitų savo prabanga, puošnumu, žvaigždžių kiekiu ir labai šiltu dėmesiu dalyviams. Juntama ypatinga pagarba skirtingoms kultūroms ir noras parodyti kuo įvairesnį kiną. Taip pat nesunku pajusti, kad festivalis vyksta frankofoniškame pasaulyje, - čia dalyvauja daug prancūzų žvaigždžių, prancūzai yra ir vieni iš festivalio organizatorių. Na, o išties jaudinantis momentas buvo pasibaigus filmui, kai tūkstantinė salė prapliupo plojimais. Tiesą sakant, net sutrikau, kai mums išeinant iš salės žmonės plojo stovėdami ir šaukė „bravo“. Po seanso daug dėmesio sulaukė pagrindinis „Lošėjo“ aktorius Vytautas Kaniušonis - daugelis gyrė jo vaidybą, ėmė interviu ir prašėsi kartu nusifotografuoti. Kalbėdami su manimi žiūrovai akcentavo filmo temos universalumą ir aktualumą ne tik Vakarų, bet ir arabų pasauliui.

- Jūsų filmą vertins Martino Skorsezės vadovaujama kino komisija. M.Skorsezė taip pat įkvėpė vieną jūsų filmo sceną. Kaip manote, ar tai turės kokią nors įtaką vertinant filmą „Lošėjas“?

- Manau, kad tokio rango režisieriaus taip lengvai „nepapirksi“, kaip ir likusių žiuri narių, kuriuos galima vadinti šiuolaikinio kino tendencijų kūrėjais. Tačiau paradoksalu, kad vieną mūsų filmo scenų įkvėpė epizodas iš M.Skorsezės filmo „Gelbstint mirštantįjį“, o ruošiantis vaidmeniui Vytautui buvau davęs pažiūrėti M.Skorsezės režisuotus filmus - „Taksistą“ ir „Pasiutusį bulių“. Neįtikėtina, kad dabar štai Maestro žiūri mūsų filmą.

- Kokias tenka išgirsti užsienio kūrėjų ir žiūrovų nuomones apie lietuvišką kiną, ar esame žinomi, kuo kitokie ir įdomūs? Kokia yra filmo „Lošėjas“ stiprioji pusė?

- Lietuvos vardas dar daugeliui skamba kaip egzotika. Toks jausmas, kad pasaulio kino žemėlapyje esame terra incognita. „Lošėją“ išskiria kaip šiuolaikinės kino estetikos pavyzdį, giria aktorinius darbus, scenarijų ir akcentuoja temos aktualumą.