Paslaptinga klajoklių tauta - čigonai

Čigonai - ne viena tauta, kaip daugelis mano, o apibendrintas kelių dešimčių įvairių tautelių pavadinimas, lygiai kaip, pavyzdžiui, slavai arba kaukaziečiai. Tamsi odos ir plaukų spalva neabejotinai rodo, kad čigonų protėviai į Europą atkeliavo iš pietų. Čigonai - išeiviai iš Indijos. Istorikams kol kas nepavyko tiksliai nustatyti, kada čigonai patraukė į savo didžiąją kelionę, bet manoma, kad tai vyko VI-X a. Palikusios Šiaurės Vakarų Indiją, klajoklių gentys iš pradžių ilgai gyveno dabartinių Irano ir Turkijos teritorijoje, o iš ten patraukė į šiaurę - į dabartines Bulgariją, Serbiją ir Graikiją. Vėliau, maždaug nuo XV a., čigonai pateko į Centrinę Europą (Vokietija, Čekija, Vengrija, Slovakija), paskui persikraustė į Skandinaviją, Britų salas, Ispaniją. Kita čigonų atšaka, keliaudama iš dabartinių Irano ir Turkijos per Egiptą pateko į Šiaurės Afrikos šalis ir pasiekė Ispaniją ir Portugaliją. XVII a. pabaigoje čigonai apsigyveno ir Rusijos imperijos pakraščiuose - Baltijos valstybėse, Kryme, Moldovoje.

Čigonų ir jų protėvių klajokliško gyvenimo pagrindas buvo ne romantiškas potraukis keisti gyvenamąją vietą, o ekonominis veiksnys: tabore gyvenantiems amatininkams reikėjo rinkos savo produkcijai parduoti, artistams - naujos publikos, būrėjoms - naujų klientų.

Keletą šimtų metų gyvendami krikščioniškos Bizantijos teritorijoje (dabartinės Turkija, Graikija, Bulgarija), čigonai priėmė krikščionybę. To meto Bizantijos rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose čigonai nėra kaip nors išskiriami iš kitų socialinių ir etninių grupių. Bizantijai žlungant, čigonai vėl patraukė į kelią - jie pradėjo kurtis aplinkinių šalių žemėse. Būtent tada ir prasidėjo čigonų marginalizacijos procesas.

Europiečiai tais laikais (XV a.) gyveno skurdžiai, maisto visiems neužteko ir svetimos burnos jiems buvo visai nereikalingos. Neigiamą požiūrį į čigonus, kaip „papildomas burnas“, komplikavo tai, kad į Europą, kaip paprastai būna vykstant socialiniams kataklizmams, persikėlė judriausios, labiausiai į avantiūras linkusios čigonų grupės, tarp kurių buvo daug elgetautojų, kišenvagių, būrėjų. Dori amatininkai, kadaise Bizantijoje gaudavę daugybę privilegijų, matyt, neskubėjo keltis į naujas vietas, tikėdamiesi prisitaikyti prie naujos osmanų tvarkos. O kai amatininkai, gyvūnų dresuotojai, artistai ir arklių pardavėjai (tipiškiausių profesijų atstovai) pateko į Europą, neigiamas požiūris į juos jau buvo susiformavęs ir jie nesugebėjo jo pakeisti. Be to, Viduramžių Europoje teisė verstis amatu buvo paveldima: batsiuvio sūnus tapdavo batsiuviu, kalvio - kalviu. O dauguma viduramžių miestų gyventojų per visą gyvenimą nebūdavo iškėlę kojos už miesto sienų ir įtariai žiūrėdavo į visus svetimšalius. Taigi dėl cechų uždarumo čigonai amatininkai nebegalėjo verstis amatais, kuriais nuo seno užsidirbdavo gyvenimui. Kadangi nedarbo pašalpų ir kitų mechanizmų paremti socialiai pažeidžiamiausiems gyventojų sluoksniams tais laikais nebuvo, gausėjo valkatų, smulkių plėšikautojų ir išmaldos prašinėtojų, kuriems Europoje buvo taikomi griežti įstatymai. Klajokliai ir pusiau klajokliai čigonai tapo tų įstatymų aukomis. Abipusio nepasitikėjimo ir atstūmimo spiralė sukosi toliau. Ieškodami geresnio gyvenimo, čigonai patraukė į Šiaurės ir Rytų Europos šalis, tačiau praktiškai niekur neperėjo prie sėslaus gyvenimo ir niekur nesugebėjo integruotis į vietos visuomenę, visur likdavo svetimaisiais.

Įdomiausios čigonų gyvenimo detalės

•     Niekas nežino, kiek čigonų šiandien gyvena visame pasaulyje. Dėl diskriminacijos, su kuria dažnai susiduria, daugelis jų neidentifikuoja savęs kaip čigonų. „The New York Times“ duomenimis, pasaulyje gyvena apie 11 mln. čigonų, bet dėl šio skaičiaus dažnai nesutariama. Čigonų gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.

•     Paprastai čigonai prisijungia prie Bažnyčios, labiausiai paplitusios šalyje, kurioje jie gyvena. Dauguma čigonų išpažįsta krikščionybę arba islamą, bet yra ir kitų tikybų atstovų, nors ir labai mažai.

•     Baisiausia bausmė čigonams yra išvarymas iš čigonų bendruomenės. Bet tokia bausmė skiriama tik už labai didelį prasižengimą.

•     Čigonai turi ir kitų bausmių. Pavyzdžiui, trumpai kirpti plaukai yra laikoma tarytum negarbės simboliu. Beje, nusižengusieji kerpami per prievartą, net panaudojant jėgą.

•     Tradiciniai platūs čigonių sijonai - skurdaus gyvenimo liudijimas. Kai sijono palankas sudriksdavo iki skutų, moteris jį nukirpdavo, o paskui prisiūdavo audinių juostas nuo senų suknelių.

•     Didelį aukso papuošalų pomėgį taip pat galima paaiškinti: taip moterys apsidrausdavo nuo skurdo skyrybų atveju. Jeigu vyras ir išvarys iš namų, vargu ar ims plėšti nuo pirštų žiedus ar iš ausų - auskarus. Vadinasi, badauti neteks.

•     Europos čigonai turi savo tautinį patiekalą - tai keptas arba troškintas ežys. Sakoma, kad toks patiekalas atsirado, kai persekiojami čigonai slėpdavosi miškuose.

•     Jeigu čigonas nešioja vieną auskarą, greičiausiai jis neturi brolių. Auskaras - skiriamasis vienturčio sūnaus požymis.

•     Yra profesijų, kurių čigonai vengia. Manoma, kad čigonui nedera būti kiemsargiu, fabriko darbininku, taip pat žurnalistu.

•     Čigonai pripažįsta tokį reiškinį kaip „nešvarumas“. Moters apatinė kūno dalis, drabužiai, apavas ir net žemė po jos kojomis laikomi nešvariais. Todėl ištekėjusios moterys segi ilgus spalvingus sijonus, paslepiančius „nešvarią“ kūno dalį. Nešvaria laikoma ir ką tik pagimdžiusi moteris. „Suteptas“ gali būti ir vyras, jei čigonė sijonu prisilies prie jo. Tai taip pat yra bausmė už kokį nors nusikaltimą. „Nešvarus“ vyras atskiriamas nuo taboro, valgo ir miega atskirai, kol apsivalo.

•     Čigonų vestuvės - unikalus reiškinys. Šį įvykį priimta švęsti plačiai ir pompastiškai. Paprastai tėvai stengiasi vaikus apvesdinti kuo anksčiau, kad jaunieji nespėtų „pagesti“, o jaunoji lengvai galėtų prisitaikyti prie gyvenimo jaunikio šeimoje. Būna taip, kad poros sudaromos, vaikams vos pradėjus vaikščioti. Pasirinkimą lemia šeimų turtingumas ir padėtis bendruomenėje. Viskas aptariama iš anksto. Kai ateina laikas pirštis, jaunikio tėvai atneša išpirką už nuotaką. Tai veikiau yra formalumas, nes per vestuves viskas atitenka jauniesiems. Beje, dovanos per vestuves būna prabangios, jų daug.

•     Jaunavedžiai paprastai gyvena su jaunikio šeima. Laikui bėgant jie persikrausto į savo namą, su tėvais lieka gyventi tik jauniausias sūnus su šeima, kuris privalo pasirūpinti tėvų poreikiais senatvėje.

•     Čigonų bendruomenėse vyrauja vaikų kultas. Ši tauta myli visus vaikus, be išimties, ir čigonų, ir bet kurios kitos tautos. Juos visada stengiamasi palepinti, pavaišinti. Mitas, kad čigonai grobia vaikus, kilo iš to, kad čigonės motinos, gavusios vyrų leidimą, dažnai priglobdavo benamius vaikus. Seni žmonės taip pat yra labai gerbiami, jų nuomonė - įstatymas.

•     Kuo geriau motina čigonė auklėja savo vaikus (čigonų nuomone), tuo labiau ji yra gerbiama, tuo svaresnė jos nuomonė ir padėtis bendruomenėje.

•     Šventinių vaišių metu vyrai ir moterys sėdi atskirai. Manoma, kad yra gėda ir kitų atžvilgiu nepagarbu smarkiai pasigerti. Jaunimas gali gerti tik leidus vyresniesiems.

•     Čigonų manymu, po mirties žmogui reikia to paties, ko ir šiame gyvenime. Į karstą dedama būtiniausių daiktų ir gėrimų (susitikimui su giminėmis). Mirusiojo giminaičiams karsto nešti negalima. Namuose 40 dienų uždangstomi veidrodžiai. Artimi velionio giminaičiai 40 dienų nekerpa plaukų ir neskuta barzdos. Giminės gedi metus, nesilanko pasilinksminimuose.

•     Tarp čigonų nepriimta garsiai kalbėti apie meilę, prie svetimos moters negalima prisiliesti, aistrą leidžiama išlieti daina ar šokiu.