Kelių eismo taisyklės pradėtos kurti dar tada, kai apie automobilius nė nesvajota. Dauguma jų atsirado per juokingus nesusipratimus. Šiuolaikiniame pasaulyje neužtenka būti vien atsargiam ir mandagiam - reikia daug ką žinoti ir mokėti.
Nuo Romos laikų
Julijus Cezaris, pabandęs sureguliuoti chaotišką judėjimą Romos gatvėmis, 51 m. pr. Kr. išleido įsaką, kuriuo buvo draudžiama dieną važinėti centre ir reikalaujama ratus apsivynioti skudurais, važiuojant naktį. Nesilaikantieji šių reikalavimų buvo išplakami.
Siauros senųjų miestų gatvelės nebuvo pritaikytos transporto antplūdžiui, jose vos tilpo vežimai ir pėstieji. Užsižiopsoję praeiviai dažnai būdavo pavaišinami botagu. Rusai miestiečiai dėl to skundėsi pačiam carui. Petras I išleido įsakymą, kuriuo buvo paskelbta: “Mes, didysis imperatorius, gavome patirti, kad daugelis panūdo rogėmis bei važiais važinėti su rimbais dideliais ir važiuoja gatvėmis nerūpestingai, žmones muša. Jei kas toliau, priešingai įstatymui, išdrįs taip smarkiai ir nerimtai važinėti, vytiniu ką nors mušti ir rogėmis bei arkliais prispausti, tokiems pagal jų kaltę bus skirta rūsti arba mirties bausmė.”
1742 m. eismo kontroliuotojai įgijo teisę atimti iš patrakėlių arklius. Baimė netekti turto buvo stipresnė už bausmių baimę.
Greičio ribojimas
Keliuose pasirodžius savaeigiams ekipažams, pasipylė įstatymai, ribojantys greitį, draudžiantys sustoti kur pakliuvo, saugantys aplinką ir ramybę. Šie įstatymai neretai būdavo nukreipti prieš automobilius, kaip prieš nepageidautiną technikos naujovę.
Anglijos geležinkelių savininkai, nenorėdami prarasti pelno, neva kovodami už saugumą kelyje, pasiekė, kad parlamentas 1865 m. priimtų antimotorizacinį “įstatymą apie kelių lokomotyvus”, kitaip dar vadinamą Raudonos vėliavėlės įstatymu. Dokumente buvo nurodyta, kad kelių lokomotyvus privalo aptarnauti ne mažiau kaip 3 asmenys, o jeigu lokomotyvą sudaro daugiau kaip du vagonai - ne mažiau kaip 4 asmenys. Vienas jų privalo eiti prieš lokomotyvą mažiausiai 50 jardų atstumu ir nešti raudoną vėliavėlę, ja įspėdamas kitus važiuojančiuosius bei pėsčiuosius, kad artėja lokomotyvas.
Kiekvienas kelių lokomotyvas turi būti tuojau sustabdytas, jeigu to pageidauja raitieji, pėstieji ar kinkinio vežikai, duodami ženklą pakelta ranka. Savaeigiai ekipažai turi važiuoti ne didesniu kaip 4 mylių per valandą greičiu, o miestuose bei gyvenvietėse - 2 mylių.
Raudonosios vėliavėlės įstatymas, reiškęs tam tikro visuomenės sluoksnio nusiteikimą prieš automobilius, trisdešimčiai metų (panaikintas 1894 m.) padarė geležinkelį pagrindiniu transportu.
Automobilių era
Tuo pat metu kitose Europos šalyse buvo dedama daug pastangų savaeigiams ekipažams tobulinti.
Vokietijoje Karlas Bencas ir Gotlibas Daimleris 1885-1886 m. sukūrė pirmuosius benzininius automobilius, su panašiais varikliais automobiliai buvo bandomi Prancūzijoje, Austrijoje. Tik Anglija, nelinkusi greitai kaitalioti savo pažiūrų, vis dar ignoravo automobilį. Beje, ne vien anglai buvo tokie konservatyvūs: 1908 m. benzininio automobilio tėvynės Vokietijos spauda paskelbė, kad Viurtenbergo policija nustato didžiausią leistiną automobilių greitį miestų gatvėse - 10 km/h.
Visur buvo aptarinėjama automobilio žala. Apie menkiausią avariją buvo kalbama kaip apie didžiausią nelaimę. Labai madinga buvo rūpintis aplinkosauga.
Prancūzijoje 1900 m. rugpjūtį buvo užregistruotos 1024 arklinio transporto nelaimės (105 žmonės žuvo, 918 sužeistų), įvyko 74 traukinių nelaimės (25 žuvo, 49 sužeisti), o autokatastrofose žuvo tik 2 žmonės. Prancūzijoje 1909 m. po vežimų ratais žuvo apie 18 000 žmonių, o 1969 m. po automobilių ratais - 11 000. Amerikiečiai apskaičiavo, kad XIX a. pabaigoje, kai viešpatavo vežikai, Niujorko gatvėse buvo paliekama apie milijoną tonų mėšlo.
Baimė nusinuodyti
Įvairios valstybės nustatydavo labai nevienodą leistiną maksimalų greitį - nuo 6 iki 30 km/h, arba, priešingai, buvo reikalaujama važiuoti labai greitai, kad miestiečiams nereikėtų kvėpuoti nuodingais išmetamaisiais deginiais. Dėl tos pačios priežasties automobiliams buvo draudžiama sustoti prie gausiai lankomų vietų - valstybinių, prekybos įstaigų, parkų.
Ypač griežtą punktą savo taisyklėse turėjo Prancūzija: 1 metų kalėjimu galėjo būti nubaustas tas, kas drįs prisiartinti automobiliu prie kareivinių, įtvirtinimų, ginklų sandėlių. Bet kuria kita transporto priemone čia galėjai važinėti kiek nori. Tikriausiai pernelyg gerai tebebuvo prisimenama Nikola Kiunjo “pragaro mašina”, kažkada įsirėžusi į arsenalo sieną.
Na, o jeigu po ratais pakliūdavo višta ar antis, prancūzų vairuotojas turėdavo sumokėti šeimininkui ne tik už ją pačią, bet ir už kada nors galėjusius išsiristi palikuonis.
Taisyklės
◗ Į Romos gatves automobiliu buvo galima išvažiuoti tik vakare, nuo 21 valandos.
◗ Airijoje nebuvo leidžiama signalizuoti sankryžose ir pypčiojant gąsdinti arklius bei praeivius.
◗ Švedijoje buvo privaloma duoti kelią visiems kitiems ekipažams.
◗ Vokietijoje, sutikus arklių kinkinį, privaloma sustoti ir išjungti variklį.
◗ Iki 1907 m. Maskvoje ir Peterburge leidžiamas greitis buvo 12 varstų per valandą (varstas - 1086 m). Vėliau jis buvo padidintas iki 20 varstų.
◗ 1900 m. - Niujorke išduotas pirmasis vairuotojo pažymėjimas.
◗ 1905 m. - Sent Luise pirmąsyk pavogta mašina.
◗ 1912 m. - Redlanse (Kalifornija, JAV) gatvių viduryje nubrėžta balta linija.
◗ 1935 m. - Oklahomoje (JAV) įrengtas pirmasis automatinis mašinų stovėjimo skaitiklis.
◗ 1938 m. - automobilyje įrengti pirmieji posūkio signalai.
◗ 1984 m. - Niujorko valstija pirmoji įsivedė privalomus saugos diržus vairuotojams ir priekyje sėdintiems keleiviams.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
