Iš lietuviškos vilnos - ir vestuvinės suknelės

Inga Samušienė Molėtų rajone, Paliesio kaime, kartu su vyru augina pulką škudžių veislės avių. Ši veislė - lietuviška, tačiau, paradoksalu, Lietuvoje baigianti išnykti. Pasak ponios Ingos, ji, įsisukusi į šių avių auginimo ir veltinių vėlimo veiklą, nušauna net kelis zuikius: puoselėja lietuviškumą, susikūrė sau darbo vietas, įgyvendina kūrybines idėjas ir džiugina natūralumo bei kokybės išsiilgusius žmones.

Ypatingas sargas avims

„Avys pas mus atsirado, nes reikėjo vilnos veltiniams, be to, gyvename vienkiemyje, turime apie 20 ha žemės, reikėjo užsiimti žemės ūkiu, reikėjo gyvulių, taigi suradome avis”, - šypsojosi I.Samušienė.

Škudžių veislė moterį patraukė todėl, kad šios avys - nereiklios. Jos Vakarų Europoje auginamos kaip kraštovaizdžio avys, jomis nuganomos pievos, žiemą nereikalingi ypatingi tvartai ar ypatingas šėrimas.

„Škudės - lietuviška veislė, kurios Lietuvoje beveik nebelikę, taigi mes savotiškai kažką atkuriame, grąžiname į Lietuvą tai, kas yra išnykę, kartu tai yra nauda ir mums, ir pievoms”, - teigė pašnekovė.

Samušių auginamos avys su žmonėmis nelinkusios bendrauti, jos tiesiog nenustygsta vietoje, yra greitos. Avytės sveria 30-35 kg, avinai - 50-55 kg; baltos, juodos spalvų, ypač retai būna karamelinės spalvos.

„Girdėjome, kad 20-30 km nuo mūsų vilkai siaučia, taigi įsigijome specialų šunį, kuris galėtų saugoti avis. Kol kas tas šunelis mažas, tai - Vidurinės Azijos aviganis, Alabajus, išaugantis iki 90 kg, labai mielas baltas šuo”, - džiaugėsi dar tik būsimu sargu moteris.

Aplinkinių reakcija

Tiesa, I.Samušienė juokaudama prisipažįsta, jog aplinkiniai jų šeimą dažnai krikštydavo kaip keistų pomėgių turinčią.

„Pasitaikydavo ir komiškų situacijų. Į kiemą įvažiuoja mašina, žmonės atveža kažkokį paukščiuką ir sako: mes radome jį, manėme, kad čia papūgėlė, o kaimynai liepė vežti pas jus, nes pas mus čia viskas keista ir esą mes žinosime, ką daryti, - pasakojo moteris. - Mano vyras pasižiūri, paukštis - volungėlė, iškritusi iš lizdo. Toks tas kaimynų požiūris - pas Samušius viską vežti, nes pas juos viskas keista.”

Tačiau nuomonės pamažu keičiasi ir įgauna ne keistumo, o pagarbos gaidelę.

„Iš kaimynų aplink tik močiutės ir diedukai vieniši likę. Mano vyras, kai išeina pieno, nes mes karvių neturime, tai grįžta tik po kelių valandų, nes močiutei reikia žolytę papjauti, diedukui šienuką nuvežti, kažkam anteną pareguliuot. Taip ir bendraujam”, - kalbėjo pašnekovė.

Avalynės fanatikė

I.Samušienė tikino, jog ją visą gyvenimą domino avalynės technologijos, šį pomėgį moteris paveldėjo iš savo senelio ir prosenelio, kurie buvo šaunūs batsiuviai.

Pasak I.Samušienės, vėlimas, palyginti su kitomis tekstilės rūšimis, yra greitas, avalynę galima pagaminti per dieną dvi.

„Turime mažytę karšimo mašiną, atnešame vilną su vadinamuoju lanolinu, iškaršiame, tada tik pradedame velti. Sukloji vilną, užpili vandens, pamuiluoji, vilna sukimba, tada veli veli, kol nuveli tvirtą, kietą, tinkamą avalynei veltinį. Mat avalynei jie turi būti ypač tvirti, nes tai patį didžiausią krūvį gaunantis veltinio gaminys”, - darbo detales atskleidė moteris.

Avis Samušiai kerpa du kartus per metus - rudenį ir pavasarį. Ponia Inga teigė, jog labiau tinka rudeninė vilna, nes pavasarinė būna purvinesnė, ją reikia plauti ir ji nebetenka lanolino.

Dažnai nusivertiname patys

„Šiek tiek skaudina lietuvių avių augintojų požiūris, kai jie pavirkauja, kad nėra kur dėti vilnos. Vilną Lietuvoje galima išnaudoti, veltinių vėlėjų mūsų šalyje jau gana daug ir karšyklų atsiradę. Nereikia taip nurašyti, kad lietuviška vilna yra purvina, negraži, nešvari, niekam tikusi, - emocijų neslėpė moteris. - Vokiečiai ją superka ir išnaudoja, daro mišinius, paskui pats lietuvis iš jų perka. Vilna gali būti įvairi, ją galima visaip naudoti, ne tik siūlams, bet ir vėlimui.”

I.Samušienė velia ne tik veltinius, yra gaminusi ir vestuvinių suknelių, rūbelių vaikams.

„Veltos vestuvinės suknelės jau nebėra egzotika. Galima pasižiūrėti žinomesnių autorių darbus, kad ir lietuvės Viltės Kazlauskaitės, kuri po visą pasaulį važinėja, yra žinoma tekstilininkė. Arba ukrainiečių vėlimo žvaigždė Diana Nagornaja, ji vakarines prabangias sukneles daro”, - sakė ji.

I.Samušienė tikino, jog vis dėlto jos „arkliukas” - avalynė, todėl prie vestuvinių suknelių kūrimo ji neapsistojo.

„Esu visiška avalynės fanatikė, pati vis dar sunkiai renkuosi avalynę parduotuvėje, man baisesnio dalyko negali būti, kaip tik eiti į batų parduotuvę”, - juokėsi ji.

Moters velti veltiniai mėgstami ir lietuvių, ir užsieniečių. Pasak ponios Ingos, ji gamina tik pagal užsakymą.

„Dabar kaip tik tokia situacija, kad nebespėju prigaminti reikiamo skaičiaus veltinių. Trūksta tų rankų, kad būtų galima pagaminti daug veltinių”, - šypsojosi I.Samušienė.