Lapkritis, žvarbu, ūkanota, beveik visi lapai jau nukritę. Tokį vaizdą dabar matome kasdien. Vienam šis vaizdas sukels estetinį pasigėrėjimą ir mintis, jog gamta užminga prieš pavasario atsibudimą. Kitam atrodys, kad gamta miršta, kaip ir mes visi. Ruduo - vėlių metas. Vieną jis paskatins svajingai pasivaikščioti, kitą - visai išeiti iš gyvenimo.
Du požiūriai nėra taip nutolę vienas nuo kito, kaip gali atrodyti. Bereikia smulkmenos, kad nuo vieno pereitum prie kito ir švelnios rudens spalvos pavirstų tragiškomis. Nei turtas, nei grožis, nei galia, nei artimųjų meilė negali apsaugoti, jei daugybė mažų smulkmenų lemia, kad jautiesi svetimas, kad ir kur būtum.
Tos smulkmenos esame mes visi. Šimtai tūkstančių žmonių, susiduriančių su kitais žmonėmis. Mes kasdien savo elgesiu darome mažus įrašus kitų žmonių asmenybėse. Jei pasaulis blogas, tai reiškia, jog mes esame blogi. Pasaulis negali būti svetimas, bet žmonės - gali. Kaimynai, bendradarbiai, praeiviai - visi jie palieka savo įrašus. Niekada nežinai, kuris įrašas bus paskutinis. Kartais net didžiausių pastangų neužtenka laimingai pabaigai. Kitais atvejais užtenka ir mažos pastangos, mažo įrašo. Tam nereikia pasiaukojimo, užtenka nuoširdumo.
