Dar garsus praeito tūkstantmečio intrigantas (“klikucha” Lenin), sakė, kad valstybę gali valdyti ir virėja. Tik šiemet - jau daugiau nei metams praėjus nuo pastarųjų (taip knietėjo pasakyti - paskutinių!) Seimo rinkimų - supratau: teisus buvo šelmis.
To intriganto pastangomis (melu, teroru ir pan.) įkurta utopinė komunizmo imperija, vėliau okupavusi ir Lietuvą, savo “valstybės” metus skaičiavo “petilietkomis” ir “semilietkomis”. Komunizmas žlugo. Tačiau ir dabartinėj - Lietuvoj dar yra velnių (arba kitaip - politikų), kuriems “tarybinė daktariška”, atseit, dešra, dažnai sukelia jokiais svertais nepamatuojamą ilgesį. Jie net mūsų naujai nepriklausomos Tėvynės vystymąsi norėtų pasukti sena vaga ir skaičiuoti jos metus bei gyventi “keturlietkomis” - nuo Seimo rinkimų iki rinkimų į ten pat. Tačiau krizė kartais į taisyklių ratus prikiša pagalių. Arba išimčių. Ir kai kurios Lietuvos valstybinės struktūros pasauliui bando įrodyti, kad joms nereikalingi ne tik vadovai, bet ir virėjos.
Ačiū krizei
Labiausiai už tai, kad ji ne tik pinigus valdžiai padeda išplauti, bet ir akis: jau kai kurie valdininkai pradeda praregėti - kaip geros savaitės kačiukai. Žiūrėk, net nuo savęs kokį litą nusmaugia biudžeto naudai - sunku patikėti, bet, pasirodo, ir tarp velnių yra žmonių; ir gėdos jausmą turinčių, o kartais net ir paraudonuojančių ne tik iš politinių įsitikinimų, bet tiesiog iš sarmatos. Kita vertus, paprasta “nutraukti” kokius metus kitus nuo savęs litą kitą, kai dvidešimt metų gaudavai po dešimt tūkstančių, gyvenai mokesčių mokėtojų išlaikomuose apartamentuose ir kas mėnesį pirkdavai “pieštuką” už tris keturias “štukas”.
Dar kartą ačiū
Jei ne ši sumauta krizė, argi būtų valstybės tarnystėje atsiradę tiek laisvų, smagių ir pelningų darbo vietų? Žinoma, kad ne. Nenoriu kalbėti apie elementarius santechnikus ar net dar elementaresnius ir kartais dėl vienokių ar kitokių priežasčių į gatvę “išpošolvonintus” biurokratus, mažaverčius klerkus. Noriu kalbėti apie kone aukščiausio valstybinio rango darbo vietas, arba tiesiog vietas. O tiksliau - šiltas vietas. Stebėkim ir stebėkimės: ir Viešieji pirkimai dirba be vadovo, ir Sportas - be, ir Valstybės saugumas, ir “Sodra”, ir Lietuvos darbo birža, ir Vyriausiasis administracinis teismas. Ir kažkaip dirba. Ir rezultatai tokie pat, kaip ir su virėjom, atsiprašau, su vadovais. O, bliamba, kiek sutaupome! Gal pagaliau mūsų valdžia ateis į protą ir iš lėto atsisakys TOKIŲ NEREIKALINGŲ tarnybų nesančių vadovų pavaduotojų, paskui skyrių ir skyriukų viršininkų ir viršininkėlių. Gal tuomet iš tikrųjų išauš SAULĖLYDIS? Tikras. O ne kaip komisija.
Anaiptol
Maniau esąs naivus, bet mane spauda, radijas, televizija ir gatvė paprotino: tu ne naivus, o kvailas. Taigi tos šventos vietos laukia SAVO velnių - kad ir pačių bjauriausių, negabiausių, nekompetentingiausių, bet būtinai iš to paties partinės smalos katilo ar kubilo. Žinoma, kad centrinio. Valdančio. Tik tokie pinčiukai bus lojalūs TAM katilui ar kubilui, tai smalai, kurioje virė, verda ir, manosi, kad bent kadenciją kitą virs. Kadangi esu neprotingas, viešai užduosiu dar vieną klausimą: kodėl priimant valstybės tarnystėn kad ir dulkių siurblį, turi būtinai būt surengtas konkursas, o dulkių siurbliams vadovauti būtinai ieškomas ir skiriamas virėjas, kuris apie tuos siurblius ničnieko neišmano, bet užtat turi partijos nario specializaciją. Besmegeniškai lojalaus. Arba tiesiog - subinlaižio.
Vietoj rečitatyvo
Valstybės tarnystėj karjerą gali padaryti ir tualetinio popieriaus rulonas. Su sąlyga, kad yra SAVAS. Pagamintas ir išvyniotas partijos.
