Kartais atrodo, kad mes kaip bandymų pelės amžinai bėgame užburtame rate. Galima jį pavadinti vartotojų ratu. Arba modernizavimo. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Mums nuolat atkišamas kąsnis, kurį bandoma paversti gyvenimo prasme. Mums brukamos naujovės dėl naujovių. Teisingiau - dėl vartojimo.

Man patogu atsiskaityti grynais pinigais ir šiek tiek jų turėti. Telefonas man reikalingas tam, kad kalbėčiau ir klausyčiau. Tačiau toks požiūris neatitinka žmonių, kurie varinėja peles užburtame rate, lūkesčių. Jiems reikia, kad turėčiau šimtą kortelių, o telefonas atliktų šimtą funkcijų. Jei naujovėmis nesinaudosiu, būsiu prastas vartotojas. Jei visgi nusipirksiu modernų telefoną, po savaitės paaiškės, kad jis jau pasenęs. Jei po metų nenusipirksiu naujo kompiuterio, sužinosiu, kad senasis tinka tik kaip spausdinimo mašinėlė.

Žmogaus noras kuo daugiau vartoti kartais ciniškai vadinamas tobulėjimu. Ir atvirkščiai - vartoti nenorintis žmogus vadinamas autsaideriu. Ne tik vadinamas, jis tokiu paverčiamas. Jis nustumiamas į visuomenės pakraštį. Taigi lieka vienas kelias - vartoti. Bet ir jis niekur neveda, nes tai ne kelias, o ratas. Juo nenorinti bėgti bandymų pelė greitai tampa gamybine atlieka.