Valgytojai

Tačiau „lygybės-brolybės“ iliuzijose gyvenantys veikėjai arba nesupranta, arba apsimeta nesuprantantys, kad įgyvendinus šias idėjas jų svaiginančios karjeros, geriausiu atveju, pasibaigtų kokio nors kolchozo laukuose, ravint burokų lysvę... O dirbti ši publika nepratusi, nors, pasikinkiusi Markso-Engelso raštus, ir mėgsta papostringauti apie „išnaudotojiškus darbo santykius kapitalistinėje sistemoje“. Bėda, kad tie „darbo santykiai“ išnaudotojiški visose sistemose, o pačių ką nors mokančių dirbti vis mažėja, nepaisant to, jog pasaulio populiacija vis auga...

Su lygybe - dar blogesni reikalai. Raudonieji iliuzionistai svaičioja, kad bet kuris „pabėgėlis“ gali gyventi kur nori ir turėti tokias pačias teises bei galimybes, kaip vietiniai. O vietiniai tuo metu seniausiai gyvena į skolą ir svetimšalius įsileidžia tik tam, kad jie uždirbtų jiems pensijas. Kadangi Vakaruose marksizmo-leninizmo infekcija daugeliui seniai praardė smegenis, ten vis dar pilna galvojančių, jog „pabėgėliai“ atvyksta dirbti... Ne, jie atvyksta „lygių teisių ir galimybių“, o išvertus į normalią kalbą tai reiškia gyventi iš pašalpų ir į skolą. Taip atsiranda bet kuriam užkietėjusiam marksistui šizofreniją galintis sukelti paradoksas: kviečiasi svetimšalius, kad jie dirbtų „išnaudotojiškoje sistemoje“, kad pats galėtų gauti gerą „pabėgėlių“ uždirbtą pensiją... Tai kur ta lygybė?

Kodėl ši utopinė teorija pavojinga? Todėl, kad ji nuolat mėginama įgyvendinti: auksinis Vakarų milijardas savo gerovę susikūrė gyvendamas į skolą. Nėra pasaulyje tokių darbdavių, iš kurių mokamos algos galėtum nusipirkti namus ir prabangias mašinas. O kai nelieka kam dirbti, tuomet prasideda „black lives matter“ riaušės - juk ir marksistai valgyti nori...