Lengva vogti tai, kas blogai padėta. Lietuvoje beveik viskas blogai padėta, todėl vogti - ypač lengva. Du Nepriklausomybės dešimtmečiai tai patvirtino. Blogai padėtų objektų sąraše atsidūrė daugelis valstybės įmonių, didžiausios gamyklos, “kolchozų” turtas. Tame pačiame sąraše - ir Lietuvos laukai, miškai, ežerai.
Žemė seniai tapo patraukliausiu jauku. Iš vienos pusės, ji liko ten pat, kur buvo tūkstančius metų. Žemė niekur nedings. Iš kitos pusės, fizikos dėsniai negalioja popierių labirintuose. Žemė juose kažkur dingsta, paskui vėl atsiranda. Žiūrėk, atsiradusi ji jau yra ne Lietuvos, o kurio nors įtakingo ar turtingo asmens.
Greitai bus panaikintos apskritys, bet niekas nežino, kiek joms priklauso žemės. Absurdas, didžiausias apsileidimas? Gal ir taip, gal ir ne. Mūsų valdininkų veikla arba neveikla dažnai tik iš pirmo žvilgsnio panaši į apsileidimą. Juk įvedus tvarką neliktų blogai padėtų daiktų. Vogti būtų sunku. Žemei šis principas taip pat galioja. Kai neaišku, kiek jos yra, visai nesunku nusukti keletą šimtų hektarų. Netvarka netrukdo, tik padeda nesąžiningų kėslų turinčiam žmogui. Manau, iš netvarkos galima spręsti ir apie mūsų valdininkų sąžiningumą.
