Lietuvoje klesti sumaištis, kokios pavydėtų bet kuri bananų respublika. Per dvidešimt metų Nepriklausomybės politinės jėgos įgijo tik vieną aiškų bruožą - rinkimų pažadų dalybas ir iškart po rinkimų ištinkančią amneziją, kas buvo žadėta. Politologai priekaištauja: piliečiai neina į rinkimus. Bet piliečiams niekas neatsako - kam dalyvauti, jei renki vieną, o paaiškėja, kad išrinkai kitą? Juk už pažiūrų nebuvimą ir manipuliavimą partijų pavadinimais bei rinkėjų lūkesčiais niekas nebaudžiamas. Kaip ir politines pažiūras radikaliai pakeitę ar visiškai praradę seimūnai, taip išdavę savo rinkėjus, vis tiek lieka valdžioje.
Lietuvoje visiškai normalu, jog koks nors sostinės vadovas, prisistatantis kaip konservatyvus, sugalvoja liberaliai išparduoti miestiečių turtą. Nieko jau nestebina, kai neva krikščioniškajai partijai atstovaujantis budistas linksminasi su Tailando iškrypėliais, o jo partijos bičiulis nevykusiai meluoja visai Lietuvai. Svarbu ne dirbti tautai, o sugalvoti, į kokį gražesnį popierėlį, t. y. pavadinimą, įvynioti tuščias partijų programas. Bet kam kankintis galvojant pavadinimus? Vadinkitės “pažadų” sąjunga, “asocialistų” ar nors ir “lėktuvnešių operatorių” partija. Žmonės jau suprato: skirtumo nėra.
