Per amžius mes, lietuviai, buvome užsispyrusi ir karinga tauta. Besigviešiantiems mūsų žemių atėjūnams visuomet rasdavome tinkamą atsaką. Kovojome su kalavijuočiais ir kryžiuočiais, su švedais ir rusais, su lenkais ir sovietais. Permainingame XX amžiuje sugebėjome paskelbti, prarasti ir, milžiniškomis valios pastangomis išlindę iš komunistų priespaudos, vėl atkurti šalies Nepriklausomybę.
Ką darome dabar, jau beveik dvidešimt metų būdami laisvi. Švaistome viską, kas lietuviška. Užmigdę bet kokį sveiką nacionalizmą keliaklupsčiaujame užsieniečiams, savo pačių rankomis užsisodiname juos ant sprando. Vienas iš daugelio neigiamų tokios politikos vaisių - giliausia krizės duobė, į kurią Lietuvą pastūmėjo šalį tinklais apraizgiusių skandinaviškų bankų veikla.
Viešpatauti šalies oro erdvėje taip pat pasikvietėme užsieniečius. Sunaikinę nacionalinį vežėją, pasipelnyti Lietuvoje pasiūlėme latvių, estų, tų pačių skandinavų oro bendroves. Nors į šalies biudžetą iš šių svečių negausime jokių pajamų, tai valdžiai nerūpi. Maža to, užsieniečiai diktuoja savo sąlygas sudarydami skrydžių maršrutus. “Norit į Berlyną? Sumokėkit, reisas bus”. Ar tokių cirkų tikėjomės kurdami laisvą šalį?
