Nuo skurdo bėgantys žmonės pasiryžę viskam - net ir pulti į saldžiai viliojančių kredito įstaigų glėbį. Netenka ilgai laukti - glostančios rankos ima smaugti ir smaugia taip, kad išsikapstyti darbo netekęs žmogus nebeturi šansų. Mat skolintos sumos išauga ne vos kelis procentus, kaip saldžiai suokiama reklamose, bet kelias dešimtis kartų. Ir viskas čia legalu, viską laimina valdžios atstovai. Nes žmonėms virvę po kaklu “dovanojančių” įstaigėlių niekas nebaudžia nei už žmonių dezinformavimą, nei už vėlesnį reketą. Mat valdžios vyrai nežino, kas turi šiuos “labdaros teikėjus” prižiūrėti. Net Lietuvos banko atstovai aiškina, kad tai - ne jų reikalas. Mat įstatymų, įpareigojančių gelbėti žmones, nėra. Kodėl? Nebuvo reikalo. Matyt, ir noro. Tiesa, žmones turinčios apginti įstatymų pataisos jau įregistruotos. Liks tik palaukti, kol darbštieji seimūnai jas patvirtins. Gal spės net kitąmet, kai apsukruolių pinklėse bus dar tik pusė Lietuvos.
Valdžios diagnozė viena: žmonės patys kalti, kad prasiskolino. Keista, valdžia niekada nekalta, kad Lietuva už kas savaitę imamus “greituosius kreditus” jau seniai atsidūrusi bankų kišenėse. Tik valdžiai skolintis galima ramiai, nekvaršinant galvos dėl palūkanų. Nes paskolas atiduosime mes.
