Gyventi pasidarė ne tik sunku, bet ir labai sudėtinga. Nori nenori tenka prisitaikyti prie daugybės taisyklių, klampoti per biurokratines pelkes, peržengti popierinius barjerus. Tik spėk sekti, kaip keičiasi tos taisyklės. Būk akylas, kad jų nepažeistum.
Pažeisti taisykles galima visai netyčia. Jos taip sparčiai dauginasi, kad paprastam mirtingajam neįmanoma susigaudyti. Kiek žmonių sugebėtų atsakyti į klausimą - ar privalo darbdavys sumokėti mokesčius, jei pavaišina darbuotojus pietumis? Prieš porą metų klausimas būtų skambėjęs juokingai. Dabar jau nejuokinga, nes skatinimas “natūra” yra apmokestintas. Puikus pavyzdys, kaip viskas mūsų valstybėje supainiota.
Nuo tokios painiavos norisi pabėgti į miško trobelę ir tūnoti, nežiūrint žinių. Bet miške nepasislėpsi. Paaiškės, kad neturėjai leidimo trobelei ir apskritai užėmei kieno nors gerą vietą. Todėl patys apsukriausi žmonės braunasi į ramybės saleles pačiame Vilniaus centre, Gedimino prospekte. Ten patekęs, esi aprūpinamas būstu, mašiną gauni už valstybės pinigus. Tampi išimtimi iš kvailų taisyklių, kurias pats sugalvoji. Seimūnai saugo savo ramybę lyg rašytojai, besirengiantys sukurti šedevrą. Tik šedevrų tarp jų veiklos rezultatų nematyti.
