Praėjus dvidešimčiai metų, kai galime vadintis Lietuva be jokių kabučių, Nepriklausomybė jau vertinama kaip savaiminė duotybė. Nebereikia šnabždėtis, svarbiausių lietuviškų švenčių sutikti užgesinus šviesas, aklinai užsirakinus. Kažkas sakė - dabar žmonės plūsta į gatves tik keiksnoti valdžią už atimtą duonos kąsnį, išdaužti vieną kitą langą. Ne švęsti. Nes priešingai nei senosios Europos valstybės, “neturime šventimo tradicijų”. Bet ne fejerverkai ir pučiamųjų orkestrai, juolab - ne žiovulį keliančios politikų kalbos sukuria šventinę nuotaiką. Man svarbesnis istorinis suvokimas, kas yra nutikę Lietuvai, kas išgyventa tėvų, senelių, kol galėjome pasidžiaugti laisvės gurkšniu.
Esu iš tų laimingųjų, kurie dar savo akimis galėjo pamatyti virsmą. Praktiškai. Ir geriausiai prisimenu ne pailgėjusias prie parduotuvių eiles, ne desperatiškas degalų paieškas, bet tautiečių entuziazmą, kaip buvo minimos pirmosios, antrosios nepriklausomos Lietuvos metinės. Kas nutiko dabar? Ogi nieko. Daugelis tiesiog supainiojo dvi sąvokas - valstybę ir valdžią. Pirmąją kuriame mes patys, antrąją - bent jau turime teisę kurti, t. y. rinkti. Turime teisę apsispręsti, ar džiaugtis šia diena, ar toliau burnoti, kaip bloga čia. Bet tradicijas taip pat kuriame patys. Tik nuo mūsų priklauso, ar jos bus šviesios, ar pilkos.
