Sekantys politikos procesus nesunkiai pastebi, kaip metų metus tie patys politikai tarsi metų laikus nulemia politinius ciklus valstybėje: vieniems iškilus į aukštumas, kiti nugrimzta, bet atėjus kitiems rinkimams vėl keičiasi vietomis. Aišku, būna retų išimčių. Jų populiarumas neretai net neturi ryšio su realiais politiko darbais ar norais bei galiomis tuos darbus nuveikti.

Pavyzdžiui, Lietuva yra parlamentinė respublika, kur prezidentas šalies vidinio gyvenimo beveik nelemia. Na, gali valstybei ir žmonėms kenksmingus įstatymus vetuoti. Tačiau nuo podiumo nužengęs prezidentas Valdas Adamkus tai darė tiek kartų, kad suskaičiuoti vienos rankos pirštų būtų per daug. Užtat jo populiarumas šovė į viršų parašius knygą apie, kaip pats teigia, „politikos užkulisius“. Tiesa tai ar ne - nepatikrinsi, mat prezidentinė paslaptis bus atskleista tik po pusės amžiaus.

Užtat ir toliau galima sugniaužus kumštį prieš kameras, pliekiant liežuviu nuo scenos, bet tuo pat metu ir iš esmės nieko nedarant, kelti reitingus. Ir tai ne vien tik glosto politikų savimeilę. Tai užtikrina, jog vos tik panorėjus dar vienas politinis ciklas neapsieis be jų. Jie bus reikalingi tolesniems politiniams vaidinimams kuriant autoriteto, patikimumo bei galios valstybėje mitą.